Tema

Nešvari moralė prieš švarią energetiką

Ne, nesitikėkit, nekeiksiu valdžios. Valdžia tokia pat ar tiek pat amorali kaip ir dauguma šios šalies piliečių – per sekundę pamirštančių savo kaimyną, kai tik ima skambėti pinigėliai. Lietuviui yra visiškai moralu visu garsu muziką kolektyviniame sode neatsiklausus kaimyno, pasileisti „bumčiką“ prie upės, neateina į galvą, kad negalima triukšmingų vakarėlių naktimis rengti daugiabutyje. Iš tokių smulkmenų išauga ir visa kita.

Protestai Biržininkų kaime, Klaipėdos rajone, protestai Kretingos rajone dėl vėjo jėgainių statybos yra puikus modelis, iliustruojantis, kokį būvį savo egoizmu patys sau susikūrėme.

Prieš žmonių valią

Pasivažinėjęs Kretingos rajone tiesiog nustėrau – plika akimi matyti valdžios institucijų, leidusių statyti vėjo jėgaines taip arti žmonių namų, amoralumas. Tikrai buvo galima neleisti, tikrai Kretingos rajono taryba buvo laisva balsuoti kitaip, bet nubalsavo taip, kad daliai žmonių gyvenimą sugadino ilgam. Kai kurios vėjo jėgainės stovi kelių šimtų metrų atstumu nuo gyvenamųjų namų. Žmonės dievagojasi, jog jiems nieko už tai nemoka ir nemokėjo, kiti gūžčioja pečiais – „matyt, gavo“. Nežinia, kaip ten buvo, bet abejoju, kad žmogus gera valia sutiko gyventi sveikatai kenksmingomis sąlygomis.

Ūkininko statusą nusipirko

O dabar apie dalies protestuotojų viltis. Nuostabą kelia, kai prieš vėjo jėgaines protestuoja net už poros kilometrų gyvenantys žmonės, neva trukdys jiems. Kretingos rajone, Kveciuose, kalbėjau su žmonėmis, gyvenančiais nuo jėgainių 1 km atstumu. Visi kaip vienas pabrėžė, kad pagrindinė problema, dėl ko jie protestuoja, tai žemės nuvertėjimas. Kitaip sakant turi žemės ūkio paskirties žemės, kurią pasiėmė burokams ar kviečiams auginti, o dabar ketina „prakalt“ už milijoną. Tačiau kodėl nuvertės? Nepakenks gi burokams ta vėjo jėgainė, nei bulvėms, nei morkoms, viską galima augint net tiesiai po malūnais. Tačiau problema ta, kad negalės statyti namuko ar parduot žemės kokiai nekilnojamojo turto agentūrai. Tačiau įdomiausia, kad statyti ir taip žmogus negali žemės ūkio paskirties žemėje, rajono bendrajame plane geltonąja zona nepažymėtoje vietoje, ji skirta žemės ūkiui plėtoti. Ir numatyta tik vienintelė išimtis – ūkininkui kurti ūkininko ūkį. Tačiau moralė žmonėms leidžia apsimesti ūkininkais ir nusipirkti ūkininko pažymėjimus. Tai niekam nesukelia nė mažiausios moralinės problemos. Žmonės mielieji, jeigu sukčiaujat mažuose dalykuose, sukčiaujate apsimetinėdami ūkininkais – sukčiausit ir vogsit, kai turėsit galimybę, – dideliuose. Kitaip tariant, patys galimybei pasitaikius elgtumėtės taip pat, kaip Kretingos meras – angeliuko akis nutaisę, sakytumėte, kad nėra jokio amoralumo, kad jūsų sūnus dirba vėjo energetikų įmonėje, o jūs priiminėjate sprendimus, kur galima statyti elektrines. Na, o valdantieji jau daug metų išlaiko įstatymus su skylėmis. Kodėl ta valdžia turėtų elgtis kitaip, jeigu ją išrinkę žmonės mielai sukčiauja patys? Jie net nebalsuos už vertybes ir principus turinčius politikus, nes jie pernelyg bus nepanašūs į juos pačius, tuos populistų pašlovintus „paprastus žmones“. Paprastus, kitaip sakant, neprieinančius prie valdžios lovio.

Spekuliacija bendraisiais planais

Protinga išsilavinusi visuomenė seniai užkirstų spekuliacijas bendraisiais planais. Kam tokie reikalingi, jeigu ūkininkams melagiams leidžiama statyti bet kur? Kitaip tariant, sveikoje visuomenėje žmonės aktyviai dalyvautų rengiant bendruosius planus, suplanuotų racionalią ir protingą miestų plėtrą ir užkirstų kelią chaotiškai urbanistikai. Nes tai blogai visiems. Kita vertus, niekam ir nešautų į galvą statyti namų viduryje laukų, jei pakaktų tų geltonųjų zonų, kur būtų tvarkoma visa infrastruktūra – elektra, keliai, rūpinamasi kita infrastruktūra ir sodybų savininkams nereiktų nuolat dirbti šeimos taksistais. Tuo atveju ir vėjo jėgaines būtų galima statyti be problemų, pažiūri į planą, kur plyti laukai ir arčiau kaip kilometras nėra gyvenamųjų namų, ir statai. Ir žemės ūkis išlieka, ir energija gaminama. Ir niekas negalėtų protestuoti, nes jokios niekieno teisės nebūtų pažeistos. Dabar gi pabandai viduryje laukų ką nors daryti, tuoj pasigirsta choras: „Mes čia namus statysim, parduosim, uždirbsim, kompensuokit milijonais už arimus.“ Nusišnekama iki tiek, kad už kilometro gyvenantieji skundžiasi malūnų neva sukeliama alergija. Sunku suvokti, kokias teises pažeidžia viduryje laukų stovintis malūnas, nebent tik aferistų – pasiruošusių „išdurti“ visuomenę ir nusipirkti ūkininko pažymėjimą – menamos teisės. Tuo tarpu pačios švariausios energetikos plėtra stabdoma. O nukenčia visi Lietuvos žmonės ir prarandama galimybė statyti vėjo jėgaines pajūryje, kur tam palankiausios sąlygos. Tad kodėl delsiama sustabdyti tą ūkininkų melagių bumą… ogi dažniausiai dėl to paties, dėl ko gamtosaugininkai pralaimi bylas teismuose prieš draustinių niokotojus – visi turi sklypukų, kur puoselėja viltį juos sudalinti ir parduoti ar pastatyti kokią „fazendą“. Jokio valstybinio mąstymo, jokios atsakomybės. Rusai turi žodį apie tokią visuomenę – „bydlo“.

Vaizduoja gėrio angelus

Kita gi pusė kartais ne geresnė. Vėjo energetikai taip įsitikinę savo energijos nekenksmingumu, kad vaizduoja gėrį nešančius angelus ir pasiruošę prismaigstyti malūnų bet kur, neatsiklausę net kaimynų nuomonės. Dėl to paties pirmasis vėjo jėgainių parkas jau išmontuotas. Jiems neretai atrodo, kad sanitarinės zonos aplink malūną yra biurokratų išmislas. Tuo tarpu taip nėra. Esu radęs daug studijų apie malūnų įtaką žmonių sveikatai, kurių trumpa reziumė – tam tikru atstumu vėjo malūnai veikia žmonių sveikatą neigiamai ir gana stipriai. Štai patys galite parsisiųsti vieną išsamią studiją šiuo klausimu:

http://www.windturbinenoisehealthhumanrights.com/wtnoise_health_2007_a_barry.pdf.

Čia matyti, kad Anglijoje už 400 m nuo malūno gyvenančius žmones stipriai veikia garsas. Vėjo malūnai skleidžia žemo dažnio vibracijas, panašias į tas, kurios sklinda iš variklio važiuojant automobiliu. Tai sukelia gana intensyvų nervų sistemos nuovargį. Žmonės, gyvenantys mažiau kaip pusę kilometro nuo malūno, skundžiasi galvos skausmais, nuovargiu, irzlumu, kai kurie negali miegoti. Yra pavyzdžių, kai ūkininkai paveldėtas iš protėvių sodybas tiesiog meta, palieka likimo valiai ir išvyksta gyventi kitur dėl nepakenčiamo malūnų poveikio. Ir kalba eina ne apie erzinantį šešėlį, šiuolaikinėmis technologijomis jį galima neutralizuoti, malūnas tam tikru metu, kai šešėlis eina per sodybą, paprasčiausiai valandai kitai automatiškai išjungiamas. Didžiausia problema – garsas.

Dėl ramybės – 1 km

Apsilankiau Vydmantuose pas pažįstamus, kurie gyvena 1 km atstumu nuo vėjo jėgainių parko. Šeimininkams matosi per langą gal trys malūnai. Tuo tarpu jokio skundimosi neišgirdau. Mat jie neturi žemės, neketina jos pardavinėti, o joks žymesnis poveikis netrukdo gyventi. Siaučiant didesniems vėjams, sako, girdį tą malūno mentės švytavimo garsą, tarsi kas čaižytų orą, tačiau tokiu atstumu jis nesudaro didesnių nepatogumų. Jie netgi sako, jog jiems gražu, pagyvina kraštovaizdį, žino vėjo stiprumą ir kryptį. Dar daugiau, jie pastebėjo, kad iš sklypų dingo kurmiai. Mat malūnai turi didelį padą, nuo kurio, matyt, persiduoda žeme tam tikri virpesiai. Niekur neradau literatūroje apie poveikį kurmiams, tačiau žolynėlis prie namo buvo be kurmiarausių. Dingo, vos malūnai atsirado. Jie net nemano, kad jų namo vertė nuo malūno nukentėjo. Tuo tarpu jau 0,5 km nuo malūno gyvenantys žmonės sako, kad malūnai erzina ir gadina gyvenimo kokybę, trukdo miegoti naktį, jaučia kitokius negalavimus. Todėl peršasi išvada, kad reikalinga ne mažesnė negu 0,5 km sanitarinė zona, bet vis dėlto dėl šventos ramybės, matyt, turėtų būti 1 km. Lietuvoje ta zona sumažinta drastiškai, iš buvusio pusės kilometro dabar beveik neliko nieko.

Malūno šešėlis – pinigėlis

Neretai kalbant apie vėjo jėgaines išgirsti klausimą: „O kaip Danijoje, juk ten yra ir arti namų?“ Na, aš nepamenu, kad matyčiau labai arti jėgainių namus, bet patys danai sako, kad visais atvejais, kai jėgainė yra arti namų, savininkai tampa akcininkais. Jiems dovanojamos akcijos, ir kai per langą švysteli malūno šešėlis, žmogus žino, kad į jo kišenę įkrito pinigėlis. Sako, kad krizės metu, kai žmonės turi paskolų ir praranda darbus, tokia sodyba veikia itin gaivinančiai, ir pamirštami visi nepatogumai. Tokio „kur norėsiu, ten statysiu“ negali būti susitarimais grįstose visuomenėse, su kaimynais sutarti būtina. Kita vertus, niekas nekelia absurdiškų reikalavimų – kompensuoti ne esamos, o tik įsivaizduojamos nekilnojamojo turto vertės kritimą. Sklypų karštligės metu visi manė esą milijonieriai, „sudalinsiu, užstatysiu, parduosiu“. Nė vienoje civilizuotoje šalyje jūs nepastatysite namo ten, kur norite, – planavimo dokumentuose nenumatytoje vietoje. Tad ir tartis įmanoma. O pas mus pati valdžia užprogramuoja konfliktus. Tad ne veltui žmonės nusivylę sava valdžia juokaudavo: „Paskelbkim karą Švedijai ir pasiduokim.“ Juokavo ir prisijuokavo – be jokio karo sėdi švedų kišenėje. O kaip kitaip, kai vertybių pats neturi.

P. S. Vėjo jėgainės negali būti statomos paukščių sankaupų ar migracijų keliuose, nes jos tikrai nužudo daug paukščių. Ne susikaupimo vietose, kur nėra nuolatinių migracinių srautų, ši problema nelaikoma esmine. Nuo vėjo jėgainių žūva žymiai mažiau paukščių negu, pavyzdžiui, nuo naftos gavybos.

Erlandas PAPLAUSKIS