Tema
Pensininkų vienatvę išsklaido darbas ir pomėgiai
Kai esi dvidešimties, atrodo, jog gyvenimas tik prasideda. Svajonių apie mokslą, darbą, karjerą, šeimą netemdo mintys apie dar negreit ateisiantį kitą gyvenimo laikotarpį, dažnai vadinamą užtarnautu poilsiu. Tačiau girdi pensinio amžiaus žmonių dūsavimus dėl mažų pensijų, kankinančios vienatvės, nerūpestingų vaikų, ligų ir kitokių negandų. O gal ir šį gyvenimo tarpsnį galima gyventi veikliai, džiaugsmingai, nieko nekaltinant ir nereikalaujant aplinkinių dėmesio, bet jį dovanojant kitiems?
Netapti našta
„Į pensiją išėjau 57-erių. Manęs niekas nevarė, atvirkščiai, prašė dar pabūti. Bent metus dar padirbti siūlė ir ministerija. Tačiau viskam ateina laikas. Kelis kartus jau buvau pakėlusi sparnus. Išėjau pačiu laiku, kol dar jaučiausi reikalinga, kol dar nebuvau našta kitiems, kurios norėtų atsikratyti“, – šypsodamasi pasakojo ne tik gargždiškių, bet daugelio rajono žmonių gerai pažįstama Birutė Petrauskienė, daugiau nei 30 metų dirbusi rajono Policijos komisariato Savivaldybių policijos nepilnamečių reikalų vyr. inspektore.
Ji dar kartą patikino, kad nesijaučianti išmesta į gatvę: „Tebesu su tais žmonėmis, su kuriais ilgai dirbau. Draugavau ir su jaunais, ir su vyresniais. Kartais žmonės pykstasi, o man nebuvo dėl ko. Mano draugai nepasikeitė, nors kai kurie eina aukštesnes pareigas. Aš dėl jų džiaugiuosi. Buvę kolegos užsuka į svečius, nepamiršta pasveikinti su gimtadieniu, Kalėdomis, nors kitąmet bus dešimt metų, kai esu pensininkė.“ Bendravimas su kolegomis – vienas iš didžiausių džiaugsmų, nuspalvinančių B. Petrauskienės dienas. „Pernai užėjau į migracijos poskyrį ir pamačiau, kad tebedirba penkios darbuotojos, su kuriomis esu dirbusi. Gera buvo jas sutikti. Apsikabinom, pasišnekėjom iš širdies“, – šypsodamasi pasakojo moteris ir prisiminė dar ne vieną malonų susitikimą.
Saugo prisiminimus
Nors ilgus darbo metus bendrauti daugiausia teko ne su pavyzdingais vaikais, o su linkusiais nusikalsti, jų inspektorė darbą prisimena su nostalgija ir tvirtina, jog nėra visiškai blogų žmonių. Ir nė vieno nesmerkia. O vaikų, kurie anuomet buvo jos galvos skausmas, laiškus iki šiol tebesaugo.
Kas pasikeitė beveik prieš dešimt metų tapus pensininke? Vos ne iškart moteris atsako: „Beveik niekas. Kiekvienas gyvenimo tarpsnis savitas, tačiau kuo tada džiaugiausi, tuo ir dabar džiaugiuosi, kas tada patiko, ir dabar tas pats. Su vyru dalyvauju įvairiuose renginiuose, šventėse, klasės draugų susitikimuose. O kokia graži buvo miesto šventė!“ – spindėjo džiaugsmu moters akys. Vienatvės ji nejaučianti, nes šalia bendramintis vyras, kurį auksarankiu vadina, geri vaikai, marčios, žentas ir šaunūs anūkai. Nemėgstanti dejuoti, energinga, nuolat besišypsanti Birutė prisipažįsta, kad būna visokių dienų: „Ir paskauda, ir liūdna būna, tačiau to neparodau, todėl kartais kiti sako, jog man nieko netrūksta.“
Iš tikrųjų jai netrūksta nei gerų draugų, nei kaimynų, nes vertina draugystę, nuoširdžiai bendrauja su tais, kurie nori bendrauti. „Su kaimynais susitinkam kasdien bent per tvorą. Vasarą pasidžiaugiam tuo, kas kam pražydo, susieinam ir švenčių švęsti“, – džiaugėsi gerų kaimynų apsuptimi J. Basanavičiaus gatvės senbuvė. Moteris turi ne vieną pomėgį: mėgusi žvejoti, o nuotraukose žmones ir įvykius iki šiol tebefiksuoja ir viską užrašo. „Turiu gal 15 nuotraukų albumų, jie visi pedantiškai sunumeruoti, užrašytos datos, kas nuotraukose. Kai ateina draugai, mėgstam pavartyti albumus. Jaučiu nostalgiją praeičiai. Noriu išsaugoti istorijai“, – tvirtina B. Petrauskienė. Ir saugo ne tik vaizdus, bet ir balsus. „Džiaugiuosi, kad per vyro brolio jubiliejų įrašiau jubiliato kalbą. Netrukus jis mirė. Susirinkę į metines klausėmės jo balso, ko tada mums linkėjo. Per kūną ėjo šiurpuliukai. Manau, kad tai prasmingas prisiminimas“, – pasakojo moteris, prieš kelerius metus įrašiusi ir pokalbį su seniausiu Gargždų gyventoju P. Urbe.
Negalima pasiduoti
Trejus metus Vėžaičių mokykloje pradinių klasių mokytoja dirbusi Livija Lazauskienė geru žodžiu iki šiol mini savo buvusius kolegas Birutę Malūkaitę, Eleną Ruškienę, Vincę Kripaitienę, Justiną Čiutienę, Vytautą ir Reginą Narsučius ir kitus, su kuriais gaila buvę skirtis, kai nusprendė palikti mokyklą ir kartu su vyru dirbti Vėžaičių girininkijoje. Šis išsiskyrimas buvęs žymiai sunkesnis nei dar po dešimtmečio, kai išėjo į pensiją. „Girininkijoje dirbome tik keturiese. Išėjus į pensiją tie žmonės niekur nedingo, jie buvo šalia, todėl nebuvo taip sunku, kaip paliekant mokyklą“, – prieš kelis dešimtmečius išgyventus jausmus prisiminė L. Lazauskienė. Pasak moters, kol buvo gyvas vyras, gyvenimas buvęs visai kitoks – namie netrūko nei darbų, nei bendravimo. „1997 m. mirė vyras. Tada ir prasidėjo mano kryžiaus keliai. Dvejus metus kentėjau. Vienatvė buvo baisi, juk nebuvau pratusi. Paskui supratau, jei užsidarysiu nuo žmonių, bus blogai. A. a. Vytautas Rimavičius paragino ateiti į „Cyrulelį“. Pajutau, kad tarp žmonių žymiai geriau“, – pasakojo daug skaudžių išgyvenimų patyrusi moteris. Iš pradžių važinėjo į repeticijas iš Vėžaičių, kur turėjo savo namą, po kurio laiko L. Lazauskienė jį pardavė, nes nė vienas iš vaikų nenorėjęs čia gyventi, ir persikėlė į Gargždus. Nusprendusi nepasiduoti vienatvei moteris pradėjo lankyti ir politinių kalinių ir tremtinių choro „Atminties aidai“ repeticijas, ieškoti bendraminčių klube „Užuovėja“. Nuo liūdnų minčių vieno po kito artimiausių žmonių netekusi moteris vaduojasi susiėjimais su likimo draugėmis. „Pasikalbam ir apie ligas, apie viską, kas domina moteris, ir geriau pasidaro. Švenčiam gimtadienius. Daug laiko praleidžiu chorų repeticijose, koncertuose, išvykose. Tarp žmonių atsigaunu. Neduok, Dieve, niekam būti vienam. Kartais mezgu, labai mėgstu skaityti ir laikraščius, ir knygas, klausytis radijo, o televizoriuje tikriausiai skylę pražiūrėsiu“, – juokavo L. Lazauskienė.
Moteris sakė, jog nesugniužti, nepasiduoti depresijai padeda bendravimas su vaikais ir vaikaičiais. „Vaikai kviečia atvažiuoti pas juos, šventes kartu švęsti. Tačiau ypatingo dėmesio, kad kasdien šalia manęs sėdėtų, nereikalauju. Jie turi savo darbus, savo gyvenimus. Dabar aš gyvenu ne viena – turiu kalytę Diną. Ją padovanojo kaimynė. Džiaugiuosi, kad esu ne viena – pareini, pasitinka, be to, ją reikia išvesti į lauką – vėl užsiėmimas“, – džiaugėsi moteris. Ji prisipažino, jog būdama jauna, matydama moteris su šuniukais stebėjosi, kam joms to reikia. Nemėgusi ir palangių, nukrautų gėlėmis, o dabar prisipažįsta auginanti daug gėlių ir vis sodinanti naujas.
„Tu juokiesi, tau nieko neskauda“, – sako man moterys. O aš verkiu, kai niekas nemato. Iš ligoninės po operacijos grįžusi pati batų apsiaut negalėjau – kaimynė padėdavo. Anksčiau dar važiuodavau į sanatorijas, dabar džiaugiuosi, kad galiu vaikščiot, nereikia gulėt. Pensija nedidelė, bet yra žmonėms blogiau. Aišku, labai norėčiau nuvažiuot į Muzikinį teatrą, bet bilietai brangūs. Ryžčiausi ir kelionei į užsienį, bet tai tik svajonė“, – atsiduso ne vieną Europos šalį pažinusi moteris.
Mokslininkui trūksta laiko
„Šiuo metu dirbu kaip visuomenininkas, tačiau daugiau negu tada, kai už darbą gavau atlyginimą, – paklaustas, ar neprailgsta diena, nusišypsojo Vytautas Gipiškis, Vėžaičių žemdirbystės instituto neetatinis bendradarbis, mokslų daktaras, racionalizatorius, 50 metų dirbantis mokslinį darbą, kuris tapo ir pomėgiu. 77-erių metų mokslininkas savo gyvenimo be veiklos neįsivaizduoja.
„Visada labai norėjau mokytis. Mano tėveliai buvo mokytojai. Iš jų gavau ir moralės pagrindus. O charakterį formavo karas, pokaris. Gyvenome ubagiškai, tėvas slapstėsi, mama buvo ligonė. Man, vyresniam už brolį, teko išlaikyti šeimą“, – sunkią vaikystę ir paauglystę prisiminė vyriškis. Į aukštąją mokyklą nepriėmė kaip „buržuazinio nacionalisto sūnaus“. Tapo matininku. Dirbdamas šį darbą, dviračiu išmaišė visą Žemaitiją. Studijuodamas neakivaizdiniu būdu buvusioje Žemės ūkio akademijoje, darbo nemetė. Trečiame kurse tapo dirvožemių specialistu. Karjerą pradėjo nuo darbininko Samališkės bandymų stotyje. Vėliau mokslinis darbas Šilutėje. „Intensyviai vykdau užliejamų pievų tyrinėjimus. Kad jas perprasčiau, prireikė 20, o gal ir daugiau metų, tačiau man pavyko“, – šypsodamasis pasakojo V. Gipiškis.
Jau penkerius metus jis – VŽI neetatinis mokslinis bendradarbis, tęsiantis tyrinėjimus, bandymus, apibendrinantis surinktus duomenis. „Pasiekti tokią brandą reikia laiko, o kai subrendau, išvarė į pensiją. Todėl įsipareigojau iki 80 metų nemirti, nes esu skolingas: yra nesutvarkytų duomenų, neparašytų straipsnių, bet svarbiausia reikia parašyti knygą apie Nemuno užliejamas pievas. Be manęs niekas neparašys. Tokie mano įsipareigojimai sau, ne valdžiai. Esu mokslininkas fanatikas. Visas mano vargas, kad nepadarau tiek, kiek suplanuoju. Per tuos darbus pamirštu save“, – pasakojo V. Gipiškis ir pridūrė, jog jo gyvenimas galėjęs būti kitoks. Prieš 25-erius metus palaidojęs žmoną, liko su dviem sūnumis: vienas buvęs studentas, o jaunėliui – tik 10 metų. Niekada nesiskundęs, kad sunku gyventi, iš prigimties būdamas optimistas, dabar irgi esąs patenkintas, tačiau prisipažino, kad net visuomeniškai aktyviam žmogui pensininko statusas yra tarsi antspaudas, nes pensininkas pasijunta lyg „nurašytas“, nereikalingas, nors turi sumanymų, pasiūlymų, kurie galbūt praverstų bendruomenei. Tačiau savigraužai V. Gipiškiui gaila brangiausio – laiko, nes visko kitko pakanka. „Pensijos man užtenka, nors ji nėra didelė. Brangiausia yra laikas ir sveikata. Pakilus kainoms, mėnesį išgyvenu už 80 litų. Tiek man reikia maistui: duonai, aliejui, kruopoms, daržovių pats užsiauginu. Alkoholio nevartoju, jokių rūkalų irgi. Prieš 25-erius metus tapau sveikuoliu. Maudžiausi ledinėje jūroje, dabar kasdien palendu po šaltu dušu. Išbandžiau ir jogą, ir badavimą, ir kitokį organizmo valymą. Tai padėjo susigrąžinti sveikatą ir gal net atjaunėti. Rūpinuosi ir dvasine sveikata. Save apibūdinu trimis raidėmis: AAP – esu altruistas, asketas ir pacifistas. Tokį mane padarė gyvenimas“, – šypsojosi V. Gipiškis.
Mokslininkas pripažįsta, kad gyvenimas – ne vien mokslas. „Pernai suorganizavau savo pusbrolius, ir parašėme knygą apie Gipiškių giminę, kad parodytume vaikams, vaikaičiams, kokie mes buvome ir kokie esame. Kasmet aplankau giminaičius, Užpalius, savo tėviškę Utenos rajone, iki šiol vairuoju automobilį ir žadu iki 80 metų vairuoti. Jei turėčiau daugiau laiko, išsiruoščiau ir į ilgesnes keliones“, – prisipažino mokslininkas, kuris ne nuobodžiauja, o kasdien iki vidurnakčio dirba pamėgtą mokslinį darbą.
Laima ŠVEISTRYTĖ
