Tema

Angelas sargas – saugantis namus, kurstantis viltis

Žodį „angelas“ išgirstame dar kūdikystėje. Vaikystėje taip mamų pavadinti suprantame, kad angelas – tai meilė, gerumas. Vėliau patys tariame šį graikų kilmės žodį, kuris iš tikrųjų reiškia pasiuntinį. Angelai – antgamtinės, bekūnės, dvasinės esybės, kurios judaizme ir krikščionybėje veikia kaip Dievo pasiuntiniai, tarpininkai tarp Dievo ir žmonių. Sakoma, jog kiekvienas žmogus turi savo angelą.

Nupiešti, numegzti, nunerti, pasiūti, iškarpyti iš popieriaus, nulipdyti iš molio, mediniai ir stikliniai, įvairiaspalviai, bet dažniausiai tradiciškai balti angelai saugo mūsų namus, kursto viltis, teikia ramybę. Jų galima nusipirkti, bet pačių sukurti arba padovanoti jie dar mielesni.

Išdovanoti simboliai

Prieš aštuonetą metų „Šeimininkės“ rankdarbių puslapyje aptikusi tautodailininkės Angelės Kvedarienės pateiktą idėją – numegzti meilės, ramybės, vilties simbolį – angeliuką Skuodo rajono laikraščio „Mūsų žodis“ žurnalistė Laima Sendrauskienė iš Mosėdžio juos mezgė ir dovanojo. „Iki tol jų, nertų, buvau mačiusi, tačiau nė vienas taip ir nepaskatino į rankas paimti vąšelio. Šis stilizuotas (ir dar vienu sparnu) pakerėjo. Iš pradžių nunėriau kelis, bet jie bemat išskrido. Nėriau dar ir dar. Ir angeliukai vis nutūpdavo kažkam į delną. Niekada nežinau, kada vėl nersiu angeliukus, nes tam reikia kažkokios vidinės būsenos ir tik jiems skirtos nuotaikos, bet visada gerai žinau, kad mano mažieji suras šiltus delnus, ramius namus ir nuostabius naujus draugus… Kiek nusiminiau kartą sužinojusi, jog viena mano pažįstama moteris, įkvėpta sumanymo nerti angeliukus, juos įnirtingai nėrė nuo vasaros iki pat Kalėdų švenčių ir gana pelningai pardavė uostamiestyje… Mano angeliukai neparduodami. Jie sukurti kaip nuoširdus laiškas su palinkėjimais ir bandymas globalėjančiame, pragmatiškame pasaulyje išsaugoti kruopelytę idealizmo. Juk sakoma, kad per širdį angelai ateina basomis vaiko kojelėmis…“ – sakė L. Sendrauskienė. Jos dovanotą angelą kolegė visada pasiimanti į kelionę. „Tikiu, kad jis mane saugo“, – įsitikinusi mūsų kolegė.

Dievo dovana

<tex>Gargždiškė menininkė Ina Lukauskaitė visus metus gyvena tarp angelų: „Man nereikia specialiai apie angelus mąstyti, nes mano darbas susijęs su sentimentaliais, romantiškais dalykais – darau medinius angeliukus, kuriu sveikinimus-pergamentus, o skirtuose krikštynoms, dominuoja angeliuko motyvas.“ Menininkė įsitikinusi, jog angelai saugo ir padeda, jei tuo tiki. „Kai krikštijamas kūdikis, jis perduodamas angelo globai. Kurdama krikštynoms sveikinimą, užrašau ir tekstą: „Dievas davė žmogui nuostabių dovanų: meilę, kūrybą, viltį ir krikšto angelą. Kai šitas angelas šalia, svajonės pildos visada“, – šypsodamasi pasakojo Ina. Jos kuriami angeliukai spalvingi, žaismingi, linksmi, pramuštgalviai, bet, kaip sako jų kūrėja, ne lengvabūdžiai. Inos angeliukai tinka dovanoti ir vaikams, ir suaugusiesiems. Tokį angeliuką galima pakabinti prie vaiko lovelės: jei jis ir lies, nieko nenutiks – angeliukas medinis.

Mamos nustebins šeimas

Inos angeliukus perka visus metus, o prieš Kalėdas šiemet pageidavo kalėdinių – baltų. Jie jau iškeliavo, tačiau namuose visada yra angeliukų, o keli liks visam laikui. Vieną menininkė pasiliko sau, kitą – sūnui Matui, jų dovanoja artimiausiems žmonėms. „Angelais žavėjausi visada. Kai dirbau Kaune dailės salone, irgi pardavinėjome angeliukus, ir žmonės juos mėgo. Jų buvo ir keraminių, ir stiklinių. Prieš savaitę Klaipėdoje Kultūrų komunikacijų centre dalyvavau seminare, kuriame mokiau daryti medinius angelus ir pergamentus, – pasakojo menininkė. – Atėjusios moterys šešias valandas rašė pergamentus, dekoravo angelus, ir joms puikiai pavyko. Visi jie buvo skirtingi. Viena mama padarė po angelą savo suaugusiems dukrai ir sūnui. Įprasta, kad vaikai vaikystėje tėveliams dovanoja pačių padarytus darbelius, bet labai gražu, kai tai daro mama suaugusiems vaikams. Juk moterys susirinko po darbo pavargusios, kad patirtų pačios malonumą ir nustebintų šeimą, atidėjo kitus tos dienos reikalus.“ Ina įsitikinusi, kad mama yra savo vaikų angelas sargas. Jei šiltus, artimus santykius pavyksta išsaugoti, visą gyvenimą mama net per atstumą jaučia savo vaikus.

„Kiekvienas žmogus turi angelą sargą. Tačiau blogais darbais, mintimis, manau, jį galima nuvyti. Bet angelai sergsti, matyt, visus: juk sakoma, kad ir blogam žmogui velnias pagalvę pakiša, o velnias – puolęs angelas“, – padarė išvadą linksmų angelų kūrėja.

Panašūs į vaikus

Kalėdos – angelų metas. Gargždų kultūros centre jie „sutūpė“ ant sienų – dailės studijos ir Vėžaičių „Nomedos“ dailės klubo vaikų darbų parodoje „Mano angelas“ eksponuojami vaikų nuo 2 iki 17 m. nupiešti angelai. Vieni panašūs į pačius jaunuosius kūrėjus, kiti stilizuoti, įvairiaspalviai, visi labai šilti ir mieli. „Visada maniau, kad angelas yra baltas, tačiau supratau, kad jis yra toks, kokie esame mes, žmonės, visokių spalvų, – sakė Nomeda Jokubaitienė, įkvėpusi vaikus nupiešti įsivaizduojamą angelą. – Norėjau, kad vaikų angelai būtų skirtingi, nenusižiūrėti, vaikiškesni. Vaikai įsijautė į temą. Į angelus jie pažvelgė kaip į savo draugus, gyvenančius tokį pat gyvenimą kaip ir jie patys.“

Gabrielė, Gintarė, Viktorija ir Egidija prisipažino, kad piešti nebuvo lengva, bet įdomu. O kurdamos jautusios kalėdinę dvasią. Mergaitės sakė norinčios, kad žmonės tikėtų angelais, o jei kam nors dovanotų, nieko ir sakyti, linkėti nebereikėtų – angelas pats viską pasakąs.

Jurgita Grigonienė, kurios dukra Saulė irgi piešė angelą, džiaugėsi, kad vaikai tai daro. „Mūsų, suaugusiųjų, angelai būtų liūdni, banalūs“, – atsiduso moteris, pripažinusi, kad šiais laikais išgirsti žodžius „Tu – kaip angelas“ būtų keista.

Prie dukros Gintarės angelo stabtelėjęs Egidijus Mažeikis sakė, jog žodis „angelas“ skamba maloniai, dar maloniau būtų išgirsti, kad esi kaip angelas. „Tačiau apie angelus galvoti nėra kada“, – šypsojosi vyriškis, kuriam dukros pieštas angelas pasirodęs įdomus.

Ramunė Šatkienė sakė spėliojusi, koks būsiąs dukros Kristinos angelas: „Dukra linksmo būdo, tad ir jos angelas su arbatos puodeliu linksmas. Manau, ji nupiešė save. Turbūt galvodama, kad kiekvienas žmogus gali būti angelas. Aš pieščiau vaiką. Jis būtų baltas ir su sparnais. Mamai vaikai – kaip angelai. O dirbu irgi su angeliukais – šešiamečiais Vėžaičių vaikų darželyje.“

Tėveliams ši paroda buvo tarsi kalėdinė dovana. Ką piešia vaikai, žinojo, bet net akies krašteliu nebuvo matę. Aplankiusieji parodą „Mano angelas“ tikrai turėtų pajusti kalėdinę dvasią.

Laima ŠVEISTRYTĖ