Tema

Dešimtmečius kaupiamas turtas – knygos

Eilės prie duonos, mėsos, žuvies parduotuvių – nematyta ir sunkiai suprantama gimusiesiems Nepriklausomoje Lietuvoje. Deficito laikais, kuriuos dar mena dabartiniai keturiasdešimtmečiai ir vyresni, eilės driekėsi ir prie knygynų – gera knyga buvo graibstoma taip pat, kaip užsienietiški batai ar drabužiai. Šiandien eilių nebėra. Ar šiais informacinių technologijų laikais knygos tebėra vertybė, ar jaučiamas skaitymo alkis, ką primena namuose sukauptos knygos, sutiko papasakoti dvi gargždiškės, kurios nė dienos nepraleidžia be knygos.

Nuo pat vaikystės

Ilgametė „Bangos“ žurnalistė Aldona Vareikienė apgailestauja, kad savo bute nebesutalpinanti didelės asmeninės bibliotekos: „Knygų vis daugėjo, teko kai kurias atrinkti. Vienas išsivežė sūnus Vygantas, kitas padovanojau Jono Lankučio viešajai bibliotekai arba šiaip bičiuliams.“

Pažintis su knyga, pasak pašnekovės, prasidėjusi vaikystėje gimtuosiuose namuose, vienkiemyje Šiaurės Lietuvoje. „Mano senoliai buvo ūkininkai. XX a. pradžioje, kaip ir kiti derlingose Šiaurės Lietuvos žemėse ūkininkavusieji laikėsi tradicijos išleisti bent vieną sūnų į mokslus. Taip namuose atsirado dviejų tėvelio brolių, Jelgavos ir Linkuvos gimnazijų auklėtinių, knygos, vadovėliai, moksleiviškų to meto laikraščių, prieškario nepriklausomoje Lietuvoje leistas žurnalas „Trimitas“. Atsimenu, jie gražiai buvo sudėti į senovinę spintą klėtyje ir buvo pirmieji spaudiniai, kuriuos mes, trys vaikai, vartėme dar nepradėję lankyti mokyklos, o vėliau ir skaitėme. Gaila, kad tokie vertingi leidiniai pražuvo pokariu. Dabar tai būtų muziejų eksponatai“, – pasakojo moteris, kurią anuomet ypač dominę prieškario vadovėliai.

Mėgstamiausi – memuarai

Dabar A. Vareikienę ypač dominanti memuarinė literatūra. „Ne vienoje knygoje atpažįstu vietas ir žmones, visuomenės veikėjus ir menininkus, kuriuos likimas lėmė man pažinti arba apie juos buvau daug girdėjusi. Ne taip seniai įsigijusi iš pačios autorės alytiškės pedagogės E. Biliūtės-Aleknavičienės biografinių apybraižų knygą „Amžinybės sparnai“ aptikau pastraipą apie savo pirmosios mokytojos Valės Paliulienės, 1941 metų birželio 14-osios tremtinės, likimą. Su dideliu malonumu skaičiau visas kunigo, poeto, kilusio iš Gargždų, Mykolo Vaitkaus atsiminimų knygas. Ypač žavi jo vaizdingi pasakojimai apie prieškario Lietuvos kultūros ir meno žmones. Kurio gi skaitytojo negalėtų žavėti Tomo Sakalausko žymių mūsų šalies kūrėjų meniniai portretai arba aktoriaus Laimono Noreikos dienoraščiai!“ – neslėpė susižavėjimo skaitytoja ir knygų bičiulė.

Visos brangios

Nemažą biblioteką sukaupusi pašnekovė sakė negalinti išskirti vienos brangiausios knygos. Visos savaip brangios – vienos dovanotos, kitos su autorių autografais ir beveik visos ką nors primenančios. „Turiu kelias prof. Domo Kauno dovanotas knygas su dedikacijomis ir laiškais. Č. Kudabos knyga „Kalvotoji Žemaitija“ primena keliones ir jose sutiktus žmones“, – pasakojo pašnekovė.

Nostalgiškai brangi jai esanti buvusių bendramokslių ir kolegų kūryba: „Turiu poečių Danutės Žilaitytės ir Elenos Mezginaitės, žurnalistų Elenos Kurklietytės, Mildos Telksnytės ir Vygando Račkaičio knygų. Didžiuojuosi, kad man teko nuo pat pradžios sekti Dalios Kudžmaitės ir Petro Dirgėlos kūrybinį polėkį. Labai saugau jų knygas su autografais.“

Tarp brangiausių A. Vareikienės turimų leidinių – 1959 metais kukliai išleistas žymaus baltarusių poeto ir vertėjo Rygoro Baradulino atsiųstas pirmasis jo eilėraščių rinkinėlis „Maladzik nad stepam“. Su autoriumi ji susipažino studijų laikais baltarusių jaunųjų literatų viešnagės Vilniaus universitete metu.

Nuo studijų asmeninę biblioteką kaupianti A. Vareikienė prenumeravo „Pasaulinės literatūros bibliotekos“ seriją, „Visuotinę lietuvių enciklopediją“, turi visus Salomėjos Nėries, Maironio, Just. Marcinkevičiaus raštus. Turėjo gausią „Siluetų“ seriją, tačiau negalinti tvirtinti, kad visas sukauptas knygas yra perskaičiusi. Anksčiau, dar dirbdama, pirkusi visa, kas išeidavo nauja, dabar – tik vertingas knygas.

Šalia dar spaustuvės dažais kvepiančių – ir laiko paliesta, bet nesunaikinta 1938 m. išleista Justo Paleckio knyga „Latvija“. Tačiau bene seniausias leidinys – „Ateities“ mėnesinis moksleivių laikraštis, kuriame ir B. Brazdžionio eilėraštis. „Ateitis“ išleista 1925 m.

Knygos – vertybė

A. Vareikienės sukaupta biblioteka naudojasi kartu gyvenanti pedagogė dukra Nerija ir anūkė Gintvilė, kurios irgi mėgsta skaityti, o Gintvilė ir kurti. Ji mokosi Nacionalinėje moksleivių akademijoje. „Labai daug skaito sūnus Vygantas, Klaipėdos universiteto Istorijos katedros vedėjas, docentas, humanitarinių mokslų daktaras, žurnalistas, mokslininkas, politikas. Jo butas Klaipėdoje – biblioteka. Sūnus Centrinės Europos universitete Budapešte studijavo istorijos ir politikos mokslus, dažnai vyksta į komandiruotes užsienyje, todėl jo namuose daug knygų iš užsienio“, – pasakojo pašnekovė.

A. Vareikienė naudojasi internetu, tačiau įsitikinusi, jog knygos niekas nepakeis. „Mano kartos žurnalistai neužgyveno turtų, nepaliksiu ir aš didelių materialių daiktų, todėl visą laiką pirkau knygas – jas ir paliksiu“, – sakė pašnekovė, žadanti rašyti memuarus.

Į biblioteką nėjo

Rugpjūtį atšventusi 75-erių metų sukaktį gargždiškė Emilija Šaltmerienė, visą gyvenimą skaitanti knygas, visai neseniai sako pirmą kartą nuėjusi į Jono Lankučio viešąją biblioteką. „Anūkei norėjau parnešti vieną knygą, kurios pati neturiu“, – paaiškino pašnekovė. Nuo 1960 iki 1994 metų Gargždų knygyno vedėja dirbusi moteris namuose yra sukaupusi didžiulę biblioteką, kurios skaitytoja yra pati, vaikai ir anūkai. „Turiu tris vaikus, ir visi jie mėgsta skaityti knygas. Skaito ir anūkai, bet mažiau. Jie dažniau „įkritę“ į internetą“, – pasakojo E. Šaltmerienė. Ji prisiminė laikus, kai knyga buvo didžiulė vertybė, prasminga dovana: „Knygynas buvo ne tik Gargžduose, bet ir Priekulėje, Endriejave, Veiviržėnuose. Gaudavome po 200 vienodų knygų ir visas parduodavome. Buvo masiškas puolimas prie knygų. O dėl „Pasaulinės literatūros bibliotekos“ serijos knygų žmonės eilę užsiimdavo iš vakaro.“ Knygų alkį jautę gydytojai, tarnautojai, tačiau mažiausiai pirkę mokytojai. „Dabar knygos brangios, ir aš pati jų nebeperku. Mano amžiui užteks ir šių. Nežinau, ar bent pusę esu perskaičiusi“, – rodydama knygų lentynas, spintas, sakė E. Šaltmerienė. Kai dar moteris dirbo knygyne, jos dukra suskaičiavusi namų bibliotekos knygas. Tada buvę 2000 egzempliorių. Kiek dabar, galima tik spėlioti.

Tvarka ir namuose

Savo darbą mėgusi E. Šaltmerienė namų bibliotekoje tvarkosi kaip anuomet knygyne. Vienose lentynose – tik dailės albumai, kitose – lietuvių klasika, toliau – knygos apie mediciną, o spintoje už durų paslėpti, kaip sakė pašnekovė, jaunystėje skaityti paistalai – knygos apie meilę.

Pati seniausia E. Šaltmerienės namuose – 1959 metais išleista knyga „Kolūkietės namų ūkis“. Joje patarimai, kaip sutvarkyti daržą, kada ką sėti, kaip sūdyti mėsą, virti ir kepti, megzti ir siūti. E. Šaltmerienė sako ne kažin kiek šia knyga naudojusis. „Esu žemės ūkio specialistė, neakivaizdžiai baigusi Šilalės žemės ūkio technikumą, tačiau nė dienos nedirbau žemės ūkyje. Studijavau jau dirbdama knygyne, sugrįžusi iš Sibiro tremties. Sibire ir vidurinę mokyklą baigiau, todėl mano bibliotekoje yra ir rusų klasikos knygų rusų kalba“, – pasakojo visą gyvenimą knygų apsupta moteris.

Skaudūs prisiminimai

Sibiro tremtis, kurioje prabėgo 10 gražiausių jaunystės metų, – nebeužgysianti širdies žaizda. „Buvom šešios seserys, tremtyje atsidūrėme trys, būdamos 12-15 metų. Tėvai ir trys seserys liko Lietuvoje. Atplėštos nuo šeimos, vienos turėjome vargti, tačiau išgyventi padėjo ryšiai su namiškiais“, – delnuose slėpdama ašarotą veidą kalbėjo E. Šaltmerienė. Apie išgyvenimus, patirtus toli nuo tėvynės, moteris galėtų parašyti knygą, tačiau neketinanti to daryti. „Daug knygų apie tremtį prirašyta. Pati turiu gal dešimt, bet tik kelias perskaičiau – visose tas pats: vargas, kančios, netektys“, – sakė moteris, užsiimanti širdžiai mielais pomėgiais – dainuojanti tremtinių chore „Atminties aidai“ bei rašanti jo metraštį, giedanti bažnyčios chore.

Labiausiai moteris mėgsta istorines knygas ir apie keliones. Mėgstamiausi poetai – K. Bradūnas, K. Inčiūra, S. Nėris, P. Širvys. Renginiuose ji ne kartą yra skaičiusi eiles, daugiausia apie tremtį.

E. Šaltmerienė nepamiršo ir jaunystės pomėgio – mezgimo. Kai pavargsta skaityti, ima į rankas mezginį, tad sako neturinti laiko jaustis vieniša ar nelaiminga.

Laima ŠVEISTRYTĖ