Tema
Auksinės vestuvės sugrąžino į praeitį
Per vieną dieną atkartoti 50 metų atrodo neįmanoma. Tačiau būtent tokią staigmeną Adolfai ir Zenonui Kvietkams, gyvenantiems Plikiuose, rugpjūčio pabaigoje padovanojo trys jų dukros Nijolė, Loreta ir Raimonda. Norėdamos pradžiuginti savo tėvus ir ne tik prie vaišių stalo pabūti kartu su jais auksinių vestuvių išvakarėse jos surengė kelionę į tėvų pažinties ir gyventas vietas. Apie ruošiamą malonią staigmeną A. ir Z. Kvietkams neprasitarė niekas: nei dukros, nei anūkai, nei kaimynė, paprašyta prižvelgti šeimininkų paliktą ūkį. Kaip ir dera tokia proga, šventė truko ne vieną dieną, o įspūdžių pakaks visiems metams.
Seserų idėja
„Kartą grįžusi iš kelionės po Latviją tėveliams pasakojau įspūdžius. Kai pradėjau minėti jų gyventas vietas Šiaulių rajone, Šeduvos malūną, mačiau, kaip blizgėjo jų akys, o tėtis visą vakarą mano parsivežtame žemėlapyje ieškojo vietų, kuriose yra gyvenęs“, – šypsodamasi pasakojo kartu su tėvais po vienu stogu gyvenanti Kvietkų jaunėlė Raimonda. Tada ji ir pamaniusi, kad tėvus reikėtų sugrąžinti į jaunystės vietas. Artėjant jų auksinėms vestuvėms, dukterys ėmė svarstyti, kuo juos pradžiuginti. „Vieną vakarą man paskambino iš Telšių Loreta ir pasiūlė tai, ką buvau sumaniusi, – aplankyti kartu su tėvais jų pažinties miestą Rietavą, Raudėnus Šiaulių rajone, kur prieš 50 metų jie prisiekė vienas kitam meilę ir ištikimybę, vietas, kuriose gyveno. Vakarais po valandą kalbėdavom telefonu, derinom smulkmenas, tarėmės dėl dovanėlių, kurių turėjo gauti visose jų prisiminimus žadinančiose vietose, kuriose planavom sustoti. Norėjom, kad tai, ką ruošiame, tėveliams būtų maloni staigmena, – pasakojo Raimonda. – Tėvai žinojo tik tiek, kad važiuosime į Raudėnus, ten norėjo aplankyti artimųjų kapus. Prieš savaitę tarėmės, kad aplankysim ir Rietavą, tačiau išvykos dieną kategoriškai atsisakė, bet pasakiau, kad nors kartą važiuosim kitu keliu.“
Pažintis Rietavo turguje
Penktadienį A. ir Z. Kvietkai ir dukros Raimondos šeima išsiruošė į kelionę. „Rietave mūsų laukė abi mano seserys su šeimomis. Tačiau Rietavo aikštėje išlipę mūsų tėveliai jų su puokšte rožių net nepastebėjo, tik žvalgėsi aplinkui ir stebėjosi, kaip viskas pasikeitę: neberado čia kavinukės, į kurią prieš 50 metų užsuko padavę pareiškimus tuoktis ir medžiai parke gerokai ūgtelėję“, – vis šypsodamasi ir džiaugdamasi pavykusiu sumanymu pasakojo Raimonda. „Ką jūs čia visi darot?“ – šūktelėję iš nuostabos Kvietkai, kai su baltų rožių puokšte prie jų priėjusios dukros Nijolė ir Loreta. Tačiau čia staigmenos nesibaigė. Viską iki smulkmenų apgalvojusios dukros tėvelius stebino dovanėlėmis ir pribloškė, kai išvaikščioję Oginskio parką, kuriame jaunystėje vos ne kas vakarą šokdavę ar vaikščiodavę, buvo pasodinti į išpuoštą balionais automobilį. „Mamytė kažkada pasakojo, jog tėtis gyventi pas ją atėjęs tik su nedidele pasogine pagalvėle, tai mes jam priminėme: mašinoje padėjome rausvą pagalvėlę, ant kurios sėdėjo meškinas ir meškienė“, – malonias smulkmenas prisiminė Raimonda. Dukros norėjusios tėvelius nuvežti ir į jų pažinties vietą – Rietavo turgų, bet dėl bjauraus oro ten nebeužsukę. „Mamytė dirbo sesele Rietavo ligoninėje, o tėtis ateidavo lankyti draugo. Jis vėliau ir supažindino mūsų tėvelius Rietavo turguje“, – šelmiškai šypsojosi Raimonda.
Sugrąžino į tėviškę
Kelionė tęsėsi. Kitas sustojimas Raudėnuose – Adolfos Kvietkienės tėviškėje. Čia, Raudėnų bažnyčioje, 1957 m. susituokė Adolfa Jakaitė ir Zenonas Kvietkus. Jai buvo 21-eri, jam – 20. „Dvejus metus draugavome, patikrinome charakterius, pažiūrėjome, ar tinkame vienas kitam kaip obuolio puselės“, – mintimis nuklydęs pusę amžiaus atgal šypsodamasis dėstė Zenonas. Prisiminė, kaip į bažnyčią tuoktis važiuodami duobėtu keliu vos neišvirtę iš vežimaičio. Vestuvės vykusios dvi dienas pagal visus lietuvių liaudies papročius, dalyvavę apie 40 abiejų giminaičių, groję kaimo muzikantai. „Mano mama vestuvėms papjovė aviną, bet antrai dienai ne kas ir liko. Kad būtų kuo svečius pavaišinti, antros dienos rytą vyro broliai išėjo grybauti. Kalnus grybų parnešė. Kepėm baravykus ir valgėm“, – prisiminė Adolfa.
Raudėnuose aplankę artimųjų kapus, visi nuėjo į trobelę, kur kadaise gyveno ką tik šeimą sukūrę Kvietkai, kur gimė dvi dukros – Nijolė ir Loreta. Širdį suspaudė, kai pamatė, jog laikas pakeitė jų trobelę, atgijo prisiminimai. „Kiek turėjom tada drąsos, kad su trijų mėnesių dukrele ryžomės palikti šiuos namus ir išvažiuoti į „Draugo“ kolūkį?“ – pati savęs klausė Kvietkienė.
Pas kaimynus su armonika
Apie anuomet garsų „Draugo“ kolūkį Z. Kvietkus galėtų daug papasakoti, nes kelerius metus čia gyveno ir dirbo. Aplankę buvusius kaimynus, kurie prieš metus taip pat šventė auksines vestuves, pasidžiaugę jų sodyboje karaliaujančiu klevu, kuris jų klėtį dvigubu kamienu ir šakomis apkabinęs, paskui užsukę pas kitus, kurie po dviejų dienų irgi ruošėsi švęsti auksines vestuves, su visais nusifotografavę patraukė toliau – į Skamaičius. Važiuojant jų link sukilę ir seserų prisiminimai. Graudindamosi stebėjosi, kad viskas kitaip, net kalnas kažkur dingęs, kelias kitur daro vingį…
„Maloniausia tėveliams buvo, kai užsukome pas buvusius jų kaimynus, kurie prisiminė, kad tėvelis, būdamas kolūkio pirmininkas, grodavęs armonika“, – pasakojo Raimonda, kuri apie viską pagalvojo ir į mašinos bagažinę dėl visa ko paguldė tėčio armoniką. Čia ir pasitaikiusi proga pagroti. „Žiūriu į armoniką, atrodo kaip mano. Pasirodo, tikrai mano“, – džiaugsmu spindėjo laimingo tėvo akys. Pasisvečiavę pasuko namų link. „Tėvelis sakė ilgai tąnakt neužmigęs, vis atkartojo tai, ką pamatė, išgyveno“, – pasakojo Raimonda.
Tačiau šventė tuo nesibaigė.
Prie altoriaus žiedlapių taku
Kartu su tėvais po vienu stogu gyvenanti dukra Raimonda sakė, jog tėveliai nenorėję didelių iškilmių, tačiau vėl žengė prie altoriaus, tik šį sykį Plikių bažnyčioje. Anūkėliai barstė žiedlapius, susirinkę patys artimiausi žmonės šypsojosi ir graudinosi, kai 50 metų kartu gražiai nugyvenusi pora žengė prie altoriaus ir pakartojo priesaiką. Tą dieną Plikių bažnyčioje tuokėsi net keturios poros. „Vienus mes pasveikinome ir palinkėjome sugebėti atleisti, juk per gyvenimą visko pasitaiko, bei sulaukti auksinių vestuvių, – malonią akimirką prisiminė abu sutuoktiniai. – Dėl menkniekių galima išsiskirti, todėl reikia kantrybės ir… atleisti.“
Po iškilmių bažnyčioje visi buvo pakviesti į vestuvių pokylį „Radailių dvare“. Ne viskas, kas vyko tomis dienomis, buvo numatyta. Į „Radailių dvarą“ atvažiavę A. ir Z. Kvietkai ir jų svečiai buvo nustebinti. „Manėme, jog mums teks švęsti lauke, nes pavėlavome užsisakyti, tačiau buvome pamaloninti, jog pakvietė į vidų prie ypač gražiai padengto stalo. Vos pro duris įžengę tėveliai atsisuko į mus ir sušuko: „Ką dar sugalvojot?“ Jie atsidūrė priešais televizijos kameras – tądien filmavo laidą „Ieškokime geriausio“, – įspūdžiais dalijosi Raimonda. – Tačiau tai buvo tiesiog malonus sutapimas. Tėveliai netgi davė interviu.“
Tėvų laimė – vaikai
Kuo labiausiai džiaugiasi tėvai? Žinoma, gerais vaikais. „Prisimenu, kaip sunku buvo dešimties metų Loretą išleisti iš namų į Vilnių. Daug kas kvailino. Tačiau matydami jos gabumus dailei nusprendėme, kad mergaitė turi tobulėti. Mokėsi M. K. Čiurlionio meno mokykloje, dabar dirba dėstytoja Telšiuose ir yra dėkinga, jog padėjome atsiskleisti jos gabumams“, – pasakojo laiminga mama, iš kurios dukra ir paveldėjusi polinkį į meną. Vyriausioji Nijolė, baigusi studijas Vilniaus universitete, dirba rajono Savivaldybės Jono Lankučio viešojoje bibliotekoje, o jaunėlė Raimonda pasukusi mamos pėdomis – tapo medike ir dirba Klaipėdos Jūrininkų ligoninėje. Vardą mama dukrai išrinkusi lengvai, mat su ja dirbusi gydytoja Raimonda, kuri buvusi gera specialistė ir geras žmogus.
„Turime labai geras dukras ir gerus žentus, 7 anūkėlius ir vieną proanūkį. Viliamės ir daugiau sulaukti, – šypsodamiesi sakė A. ir Z. Kvietkai. – Ir už šią šventę esame jiems dėkingi.“
Laima ŠVEISTRYTĖ
