Tema
Tėvų šilumos nepatyrus – į šaltą kapą
Vasario pabaigoje į amžinojo poilsio vietą Laugalių kapinėse atgulė aštuoniolikmetis lapiškis. Per trumpą savo gyvenimą jis nepatyrė tėviškos šilumos – jo buitimi rūpinosi, auklėjo socialiniai darbuotojai ir pedagogai. Dėl paslaptingai dingusio vaikino pirmieji susirūpino ne tėvai, o svetimi žmonės. Gražiai palaidoti jauno žmogaus palaikus teko Vėžaičių seniūnijos socialiniams darbuotojams. Skurde ir varge užaugusio vaikino mirties aplinkybių niekas nenustatys.
Vaikais rūpinasi svetimi
45-erių metų Lapių gyventoja Roma Jokubauskienė, pagimdžiusi 2 dukras ir 5 sūnus, prieš keliolika metų įrašyta į socialinės rizikos šeimų įskaitą dėl vaikų nepriežiūros. Šiuose namuose nuolatinė viešnia – lankomosios priežiūros darbuotoja Rolanda Barčkienė.
Vyriausioji duktė Snieguolė, kuriai 23-eji metai, baigusi Priekulės specialiąją mokyklą. Jai nustatytas neįgalumas, tačiau dėl jo galėtų dirbti. Visgi mergina šiuo metu sėdi skurdžiuose tėvų namuose, nes iš darbo, pasak jos, darbdavys išmetė.
Pernai Priekulės specialiąją mokyklą baigęs aštuoniolikmetis Robertas buvo įsidarbinęs Kretingoje. Septyniolikmetė Kristina dar tebesimoko joje. Dvylikametis Giedrius ir šešiametis Raimondas mokosi Lapiuose. Dviejų jaunesnių sūnų Aurimo ir Arvydo Roma Jokubauskienė neaugina nuo gimimo. Išsiskyrusi su savo vaikų tėvu Vytautu Stanciku, moteris ištekėjo už 7 metais jaunesnio Arūno Jokubausko ir gyvena tame pačiame būste.
Nuo vasario 4 d. dingusio Roberto Stanciko, kuriam gegužę būtų sukakę devyniolika, paieška ir laidotuvėmis teko rūpintis Vėžaičių seniūnijos socialiniams darbuotojams.
Dingusio sūnaus neieškojo
Pasak Vėžaičių seniūnijos socialinės darbuotojos Stasės Grykšienės, Robertas, baigęs Priekulės specialiąją mokyklą, nebesimokė profesijos, bet iš karto ieškojo darbo. Iš pradžių buvo įsidarbinęs Kretingalėje, o vėliau Kretingoje UAB „Imedeksa“. „Darbštus vaikinas norėjo dirbti, kabinosi į gyvenimą“, – sakė S. Grykšienė. Jis retai sugrįždavo pas tėvus į Lapius.
Vasario mėnesį R. Jokubauskienė iš darbdavio gavusi laišką, kad sūnus neateina į darbą. Apie dingusį Robertą jai pranešęs ir vaikino draugas, bet nei tėvai, nei patėvis neskubėjo jo ieškoti. Pirmieji apie dingusį aštuoniolikmetį lapiškį pradėjo šnekėti kaimo žmonės. Lankomosios priežiūros darbuotoja R. Barčkienė, per televiziją išgirdusi, kad vasario 4 d. Palangoje, griovyje, rastas neatpažinto vaikino lavonas, sunerimo.
Apie tai ji kalbėjo su Roberto motina Roma Jokubauskiene, bet ši nereagavo.
„Mūsų nuojauta kuždėjo, kad tai gali būti Robertas Stancikas. Paskambinau į Kretingos policiją – liepė atvykti motinai su nuotrauka, prašymu paieškai, bet ji nevažiavo, – pasakojo S. Grykšienė. – Tą pačią savaitę, penktadienį, policijos pareigūnai Romą Jokubauskienę nusivežė į morgą. Pamačius sūnaus lavoną, jai ištryško ašaros.“
Ne tik Roberto paieška, bet ir laidotuvėmis teko pasirūpinti Vėžaičių seniūnijos socialiniams darbuotojams. S. Grykšienė pasakojo, kad iš R. Jokubauskienės sunkiai išprašė 500 litų. Šiuos sūnaus uždirbtus pinigus jai atvežė darbdavys. „Betgi laidojimo pašalpos neužteko gražiai palaidoti vaikiną“, – apgailestavo S. Grykšienė.
Jos teigimu, R. Jokubauskienė, nesugebanti rūpintis nei buitimi, nei vaikais, bet dėl savo naudos jai gudrumo pakanka.
Vasario 26 d. amžinojo poilsio Laugalių kapinėse atgulė aštuoniolikmetis Robertas Stancikas. Oficiali mirties priežastis – bendras kūno atšalimas. Tačiau niekas nebeišaiškins jo mirties aplinkybių. Skurde ir varge užaugusiam vaikinui neužteko savo pastangų įsitvirtinti gyvenime.
Trūko artimųjų paramos
R. Jokubauskienė su vyrais ir vaikais gyvena neprivatizuotame Savivaldybės būste. Skurdas ir vargas – visose kertėse, tačiau tvarkos nestinga. Mat čia nuolat atvyksta lankomosios priežiūros darbuotoja. Robertas buvo apsidraudęs vienkartiniu gyvybės draudimu 5000 litų, kuriuos patikėjęs broliui Giedriui. S. Grykšienė rūpinasi, kad šie pinigai būtų išleisti privatizuoti būstą.
Juoda skarele ryšinti Roma Jokubauskienė negalėjo rišliai papasakoti nei apie savo mirusį sūnų, nei kitus vaikus. Paklausta, kada paskutinį kartą mačiusi mažesniuosius sūnus Arvydą ir Aurimą, gimusius prieš keliolika metų, atsakė nežinanti, nei kokio jie amžiaus, nei kur dabar gyvena. „Žinau, kad ne Klaipėdoje, – tvirtino ji. – Nuo to laiko, kai išvežė į vaikų namus, aš jų nemačiau.“
Priekulės specialiosios mokyklos direktoriaus pavaduotoja Violeta Mišeikienė pasakojo, kad Robertas buvęs ramus, lėtas vaikinas. „Jam labai reikėjo artimo žmogaus pagalbos“, – teigė pedagogė. Ji apgailestavo, kad Stancikai nebendravo su savo vaikais, jais nesirūpino. Savaitgaliais Robertas nevažiuodavęs į namus kaip kiti ugdytiniai. Grįždavęs tik moksleivių atostogų metu.
„Namų, tėviškos šilumos jis neturėjo, – patikino V. Mišeikienė. – Stancikams atrodė, kad jų vaikais privalo rūpintis kiti žmonės. Šie nesugebėjo atlikti savo, tėvų, pareigos.“
Priekulės specialiosios mokyklos pedagogai, sužinoję apie Roberto mirtį, surado buvusius jo bendramokslius, ir nemažai jų atvyko palydėti į paskutinę kelionę. Laidotuvėse dalyvavo ir ten besimokančios Kristinos, taip pat lapiškio moksleivio Giedriaus klasės draugai, pedagogai.
Šiuo metu rajone yra 209 socialinės rizikos šeimos, kuriose auga 502 vaikai. Užaugusiems bus sudėtinga rasti savo vietą gyvenime.
Virginija LAPIENĖ
