Tema

Likimas užgožė spalvas, bet neatėmė stiprybės

Kasmet spalio 15 d. minime Tarptautinę baltosios lazdelės dieną, o šiemet ir Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) įkūrimo bei veiklos 80-metį. Sekmadienį Gargžduose LASS Klaipėdos rajono skyriaus organizuotame renginyje „Baltoji lazdelė“ dalyvavo keli regėjimo negalią turintys žmonės ir keli sveikieji. Silpnaregiai, su baltąja lazdele eidami per gatvę, bandė atkreipti vairuotojų dėmesį. Po renginio LASS nariai pakvietė pasivaikščioti po Gargždus, kad parodytų, kokias kliūtis sutinka savo kelyje silpnaregiai ir neregiai.

Vairuotojai praleisti neskubėjo

Sekmadienį prieš vidurdienį į Savivaldybės aikštę atėję keli LASS nariai šiek tiek nerimaudami laukė akcijos pradžios. Eiti per Klaipėdos gatvę buvo pasirinkta vieta tarp dviejų perėjų ties Savivaldybės aikšte. „Juk aklieji nemato, kur perėja, ir eina per gatvę įvairiose vietose. Vairuotojai, išvydę žmogų su baltąja lazdele, neturėtų pykti, atvirkščiai, turėtų sustoti ir praleisti“, – sakė LASS Klaipėdos rajono pirmininkas Antanas Letukas. Akcijos metu, nors čia pat budėjo ir Kelių policijos patruliai, kai kurie vairuotojai nesustojo net į perėją įžengus pėstiesiems, o viena moteris vairuotoja, nenorėjusi praleisti su baltąja lazdele ėjusio žmogaus, piktai aiškino, jog nemačiusi. Niekas nebuvo nubaustas, o daugelis vairuotojų, praleidę žmones su baltąja lazdele ir gavę lankstinuką, padėkojo. Silpnaregiai ir neregiai tikisi mūsų, sveikųjų, dėmesingumo, supratimo ir pagarbos. „Juk mes tokie pat kaip ir jūs, tik mūsų mažiau, todėl esame tarsi nepastebimi“, – sakė akcijos dalyviai.

Kelyje tyko pavojai

Nelygi šaligatvio plytelė, duobė, aptrupėję laiptai, arti vienas kito pastatyti kelio ženklai vidury šaligatvio – tik dalelė kliūčių silpnaregių ir neregių kelyje, dėl kurių patiriamos traumos. „Kaip būtų gerai, kad ryškia geltona linija būtų pažymėta laiptų pradžia, perėja, kad kelio ženklai būtų statomi arčiau gatvės, juk mes, silpnaregiai, ne kartą esame į juos atsitrenkę. Mums sunku praeiti ir pro automobilius, stovinčius ant šaligatvio. „Eurovaistinės“ stiklinės durys „Maximoje“ kelia pavojų ir sveikiesiems – net jie nepastebi ir atsitrenkia“, – pakvietę pasivaikščioti po Gargždus vardijo „Baltosios lazdelės“ akcijos dalyviai. Jie sakė, jog ne kartą dėl šių problemų kreipęsi į rajono Savivaldybę, tačiau niekas nepasikeitę. Kad geriau suvoktume regėjimo negalią turinčių žmonių kasdienes problemas, gal tą patį kelią pabandykime nueiti prisidengę ar užsirišę akis?

Sportas suteikia energijos

Regėjimo negalią turinti Vida Miknienė nepamena, kaip atrodė pasaulis, kai jos akių dar negožė migla. Tik iš pasakojimų žino, jog vaikystėje sirgo plaučių uždegimu. Gydė ligoninėj. Leido vaistus. Tada pasaulis ėmė blukti. „Po akių operacijos reikėjo saugotis. Nenusaugojo, nukritau“, – pasakojo moteris, iš kurios negalia neatėmė gyvenimo džiaugsmo.

Į renginį „Baltoji lazdelė“ Gargžduose moteris su dukrele atėjo pėsčia iš Dovilų. Vaikščiojimą ir bėgiojimą ji vadina malonumu, o valią liudija maudynės lediniame vandenyje žiemą. Be to, moteris tikisi išmokti anglų kalbą ir galbūt nuvykti į užsienį pas dukterį, nors sako visam nenorinti išvažiuoti iš Lietuvos: „Juk ir taip daug išvažiuoja“. Šiuo metu Vida dirba Klaipėdoje, UAB „Regseda“.

Namuose moteris laiko nešvaisto veltui. Ji naudojasi kompiuteriu su specialia programa, pritaikyta regėjimo negalią turintiems žmonėms, ir rašo eiles. Be to, dalyvauja LASS sporto federacijos organizuojamuose sporto renginiuose: vasarą bėga krosą Vilniuje, rudenį – prie Želvos ežero vykstančiame čempionate. „Tai padeda išlikti gyvybingai“, – apie sporto naudą, kurią pastebėjo ėmusi sirguliuoti, sakė V. Miknienė. Moteris dalyvauja Žemaitijos rašytojų bendrijos veikloje, literatų konferencijose, renginiuose ne tik skaito eiles, bet ir dainuoja. Savo įvairialypius pomėgius ji nusako labai paprastai: „Reikia džiaugtis gyvenimu“. Džiaugsmą moteriai teikia ramybė, kurią sako atradusi prieš kelerius metus, kai apsigyveno Doviluose, kapstymasis darželyje po langais, mažoji Akvilė, antrokė, pagalbininkė, ir kad visi keturi vaikai mato visas pasaulio spalvas.

Muzika – dvasios atgaiva

“Esu dėkingas Kauno klinikų medikams, kurie išgelbėjo vieną akį“, – sakė Vladas Saltonas, dėl regėjimo negalios nekeikiantis nieko: nei likimo, nei tų medikų, kurie nesėkmingai atliko kitos akies operaciją. Prieš 15 metų pardavęs namus Klaipėdoje ir apsigyvenęs Vaiteliuose, dabar vyriškis savo sodybos į gyvenimą uostamiestyje nemainytų. „Per dieną ūkiški reikalai neleidžia liūdėti. Eini nešinas vienu pagaliu, pareini nešinas kitu – taip ir praeina diena“, – nesiskundžia nuoboduliu vyriškis. Nors medikai draudžia sunkiai dirbti, kelti, leidžia nešti tik pusę kibiro vandens, vyriškis sako, kad jėgos užtenka, tad sunku esą susilaikyti.

„Vasarą namai būna pilni žmonių, giminės vaikus palieka, anūkė Godutė iš Airijos atvažiuoja atostogauti“, – sakė V. Saltonas, kuriam ir žiemos ramybė nesanti našta. Beje, namus akylai saugo du didžiuliai senbernarai Mykolas ir Lita, tad užrašas „Pikti šunys“ – ne apgaulė, o įspėjimas nekviestiems svečiams.

1960 m. baigęs S. Šimkaus konservatoriją, V. Saltonas savo gyvenimą susiejo su muzika. Vyriškis yra dirbęs ir kultūros namų direktoriumi, vadovavęs LASS rajono orkestrėliui, kuris, neturėdamas patalpų repeticijoms, atvažiuodavo repetuoti į jo sodybą. „Ten mūsų repeticijų salė“, – pro langą muzikantas parodė pastatą. V. Saltonas, kurio tėvukas irgi buvo muzikantas ir pirmasis sūnaus mokytojas, svajoja atgaivinti orkestrėlio veiklą ir galbūt vėl dalyvauti LASS saviveiklininkų apžiūrose. V. Saltonas ne tik groja akordeonu, griežia smuiku, kaip pats sako, iš bėdos – ir kontrabosu, bet ir dainuoja. „Kažkada respublikinėje apžiūroje buvau laimėjęs II vietą“, – šypsodamasis sakė vyriškis. Daina „Prisiminimas“, kuriai muziką sukūrė V. Saltonas, tačiau atliko kiti, įrašyta plokštelėje. Žodžių dainoms nerašąs, tik tokioms, kurias juokaudamas talaluškomis vadina, anot jo, skirtoms savo poreikiams – šeimos, giminės šventėms. Ir dabar, kai vasarą suvažiuoja giminės, vyriškis glaudžia prie krūtinės akordeoną, rudens, žiemos vakarais mėgsta pats sau pagroti arba klausosi įgarsintų knygų.

Laima ŠVEISTRYTĖ