Ten, apačioje, laikykitės!
Yra išbandymas pinigais ir išbandymas valdžia. Pasirodo, yra išbandymas ir potvyniu. „Prieš gamtą mes visi bejėgiai“, – kas galėtų ginčytis su šia tūkstantmete žmonijos patirtimi? Tačiau gamtos galios akivaizdoje bejėgystės apimti žmonės šaukiasi ne tik Dievo pagalbos, bet jų akys nukreiptos ir į vietos valdžią.
Ištvinusios upės, užsikimšę vandens kanalai, apsemti keliai – ne vien Dievo rykštė Marijos žemei. Nesiliaujančio lietaus padariniai yra ir žmonių negatyvios veiklos rezultatai neatsižvelgiant į klimato kaitą. Pastaraisiais metais valdžia lengva ranka kišo ES milijardus į vandentiekio ir nuotekų tinklų tiesimą „pamiršdama“ lietaus kanalizaciją. Ūkininkai vaikydamiesi pelno nebeinvestavo į melioraciją. Vadinamieji vystytojai apakę nuo godulio Klaipėdos pašonėje sumaniai pardavinėjo tūkstančius nesutvarkytų gyvenamajai statybai žemės sklypų. Na, popieriuje, žinoma, jie buvo sutvarkyti. Niekas nebesirūpino ir drenažu. Dabar tas mūsų rajono pakraštys, uostamiesčio pašonė, itin skaudžiai dejuoja dėl apsemtų gatvių, rūsių, net namų vidaus. „Pakrantės“ sodininkų bendrijos gyventojai, purmališkiai pirmadienio naktį gelbėjosi kaip kas išmanė: daiktus krovė į aukštesnius aukštus, plaukė valtimis, tuntais iš kiemų bėgo net pelės ir žiurkės. Naktį žmonės šaukėsi Klaipėdos civilinės saugos specialistų pagalbos. Telefono skambučių visgi prižadinti valdininkai žmonėms atsikirto nieko negalintys padėti, nors dienomis tikriausiai ne viename ekstremalių situacijų posėdyje gražbyliavo, kaip būtų pasirengę netikėtiems veiksmams. Tikiu, kad veiklos planas „ant popieriaus“ tikrai yra sukurptas nepriekaištingai. Tik žmonėms iš to jokios realios pagalbos ir naudos.
Klaipėdos rajono gamtos stichija irgi neaplenkė. Stichinės nelaimės pėdsakai ryškūs Priekulės, Sendvario ir kitose seniūnijose, dėl nesančios lietaus kanalizacijos nukentėjo ir kai kurie Gargždų miesto gyventojai. Be abejonės, ekstremalioms situacijoms neįmanoma užbėgti už akių, materialinių resursų sukaupti tiek, kad visiems nukentėjusiems tuoj būtų galimybė padėti. Tikriausiai dauguma į gamtos sukeltą bėdą pakliuvusių žmonių tai supranta. Ir kiekvienas pats gelbstisi, kaip išmano, nelaukdamas, kol valdžia ką nors duos. Iš valdžios žmonės nori tik nekabinetinio dėmesio, supratingumo, jautrumo. Tikisi tiesioginio bendravimo, nuraminimo. Seniūno atvažiavimo į kiemą, kad galėtų išsisakyti, kad būtų paaiškinta, kokių permainų gali tikėtis ateityje. Na, jei ne atvažiavimo, tai bent aštraus nuomonių apsikeitimo feisbuke, ką, pavyzdžiui, aktyviai daro Sendvario seniūnė.
Pastaruoju metu iš skundų srauto jaučiame, kaip žmonės nusivylę biurokratiniu bendravimu, atsirašinėjimu „telpant į terminus“. Nusivylę savo mieste, gyvenvietėje, savo gatvėje matydami, kaip neatsakingai kartais švaistomi biudžeto pinigai, kaip atsainiai dirba rangovai, laimėję viešuosius pirkimus remontuodami pastatus, kelius, tiesdami tinklus. Kaip rangovų atstovai atsikalbinėja žmonėms, nors darbai vykdomi iš biudžeto lėšų, t. y. mokesčių mokėtojų pinigų.
Jokie viešieji ryšiai, net komunikuojant visagaliame feisbuke bejėgiai įveikti žmonių negatyvų nusiteikimą, jei nereaguojama į konkrečią problemą. Jei žmogui reikia belstis į redakciją, nes kitur jo neišgirstama. Kuo dar tiki žmonės, tai tiki viešumu. Galėjimu bent savo nuomonę pasakyti, bent savo nuoskaudą išlieti.
Prieš porą savaičių kartu su nesiliaujančio lietaus doze per Lietuvą nuvilnijo žinia apie šešių vadinamųjų žiedinių rajonų savivaldybių, kurių centrai yra miestų savivaldybių teritorijose, naikinimą. Tarp pretendentų minimas ir mūsų rajonas, nors rajono centras, skirtingai nei kitų penkių savivaldybių, tikrai nėra miesto savivaldybės teritorijoje. Tai kelia abejones planuotojų kompetencija. Aišku, ne tiek svarbu, kokiame rajone mes gyvensime ar kaip jis vadintųsi po planuojamos pertvarkos, kurios būtinumo mūsų pačių niekas net neatsiklausė. Svarbiau yra rasti priemones, kurios sustabdytų biurokratinio mąstymo „iš viršaus“ potvynį.
