Tėvas, dukra ir jos vadovaujama bendrovė dėl tadžikų išnaudojimo išteisinti
Klaipėdos apylinkės teisme išnagrinėta baudžiamoji byla, kurios epicentre – tėvas ir dukra bei pastarosios vadovaujama žemės ūkio bendrovė. Teisme jiems teko aiškintis dėl priverstinio darbo organizavimo ir naudojimosi juo.
Bylos metu valstybės kaltintojas tikino atskleidęs sudėtingą schemą, kuria pasinaudojant Tadžikijos piliečiai, atvykę į Lietuvą dirbti tarptautinių krovinių vairuotojais, buvo verčiami dirbti gyvulių priežiūros ir kitus sunkius ūkio darbus žemės ūkio bendrovėje, užuot vykdę sutartyse numatytą veiklą. Tačiau teismo tokia schema neįtikino – praėjusią savaitę priimtas išteisinamasis nuosprendis, nes neva nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo požymių.
Vairuotojo darbas virto avių priežiūra
Tyrimo metu nustatyta, kad S. K., dirbdamas vienos įmonės transporto skyriaus vadovu ir būdamas atsakingas už trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą tolimųjų reisų vairuotojais, galimai sumaniai pasinaudojo savo padėtimi. Būdamas suinteresuotas dukters vadovaujamos žemės ūkio bendrovės, kurios pajininkas jis buvo, veikla, S. K. paruošė įdarbinimo dokumentus Tadžikijos piliečiams U. I. ir J. M. Abiem jiems buvo sudarytos darbo sutartys su įmone, numatančios tarptautinių krovinių vairuotojo pozicijas ir atitinkamus atlyginimus. Tačiau realybė buvo visai kitokia.
U. I., kaip vairuotojas įdarbintas 2020 m. sausio 22 d., buvo įtikintas, kad vilkikų vairuotojo kvalifikacijos tobulinimo apmokymai nevyksta, todėl jam esą laikinai teks prižiūrėti avis Dauparų–Kvietinių seniūnijoje esančioje žemės ūkio bendrovėje už 800–1 000 eurų atlyginimą. Tikėdamasis, kad po dviejų mėnesių galės dirbti vairuotoju, U. I. sutiko. Tačiau šis neva laikinas darbas tęsėsi beveik penkis mėnesius – iki 2020 m. birželio 18 d. Per visą šį laikotarpį U. I. buvo verčiamas kasdien prižiūrėti šimtus avių, galvijų ir ožkų, taip pat atlikti kitus fiziškai sunkius ūkio darbus be nustatyto darbo ir poilsio laiko, poilsio dienų. Gyvulių skaičius ūkyje svyravo nuo 292 iki 367 avių, nuo 36 iki 43 galvijų ir nuo 28 iki 32 ožkų.
Panaši situacija susiklostė ir su J. M., įdarbintu 2021 m. balandžio 1 d. Nors jam buvo suteikti keli apmokymai vilkikų vairuotojo kvalifikacijai tobulinti, S. K. įtikino jį, kad patirties nepakanka, ir J. M. taip pat buvo nukreiptas į tą pačią bendrovę prižiūrėti gyvulių. J. M. priverstinis darbas truko nuo 2021 m. balandžio 1 d. iki 2021 m. rugpjūčio 11 d. Jis dirbo nuo 7 val. ryto iki 20 val. vakaro, 10–15 dienų iš eilės, su vos 1–2 poilsio dienomis kas 10–15 darbo dienų. Per šį laikotarpį J. M. prižiūrėjo šimtus gyvulių, kurių skaičius svyravo nuo 286 iki 331 avies ir nuo 40 iki 45 galvijų.
Apgyvendino konteineryje
Teismo nustatyta, kad S. K. galimai pasinaudojo nukentėjusiųjų socialiniu pažeidžiamumu ir priklausomumu. Abu Tadžikijos piliečiai Lietuvoje atsidūrė sunkioje materialinėje padėtyje, nemokėjo lietuvių kalbos, nežinojo Lietuvos įstatymų ir buvo visiškai priklausomi nuo S. K. dėl vizos ir leidimo gyventi bei dirbti Lietuvoje galimybės. Ši situacija galimai leido S. K. manipuliuoti jais, nuolat žadant, kad ateityje jie galės dirbti tolimųjų reisų vairuotojais, nors darbo sutartys neatitiko realiai atliekamo darbo pobūdžio.
Abu nukentėjusieji buvo apgyvendinti metaliniame konteineryje bendrovės, kurioje dirbo, teritorijoje. Ten sąlygos gyventi buvo itin minimalios. Maža to, S. K. neva nuolat stebėjo svetimtaučių atliekamus darbus telefonu ir per vaizdo kameras, sumontuotas ūkio teritorijoje, taip užtikrindamas visišką kontrolę.
Taip pat nustatyta, kad J. K.-N., būdama atsakinga už bendrovės veiklą, neva žinojo apie tėvo veiksmus ir asmenų išnaudojimą priverstiniam darbui. Ji, galimai veikdama bendrovės interesais ir siekdama finansinės naudos, nesudarė darbo sutarčių su minėtais svetimtaučiais ir nemokėjo jiems atlyginimo tiesiogiai. Vietoj to, bylos duomenimis, atlyginimai buvo pervedami iš įmonės, kurioje dirbo jos tėvas, sąskaitos, remiantis fiktyviais darbo laiko apskaitos žiniaraščiais, kurie neatspindėjo realaus darbo pobūdžio.
Tokiu būdu bendrovės direktorė galimai išvengė privalomų mokestinių prievolių, susijusių su U. I. ir J. M. darbu, ir sumažino savo išlaidas, o S. K. siekė asmeninės ir materialinės naudos kaip bendrovės pajininkas.
Kaltės nepripažino
S. K. teismo posėdžio metu kaltas neprisipažino ir aiškino, kad U. I. atvyko dirbti į Lietuvą su darbo viza vilkikų vairuotoju. Anot kaltinamojo, U. I. neturėjo visų reikiamų dokumentų ir pinigų, todėl paprašė leisti kur nors pagyventi, kol gaus dokumentus. S. K. teigimu, U. I. nieko nepažinojo, todėl jam buvo pasiūlyta apsistoti kaime, pažadėta, jog ten jam duos pavalgyti. Tačiau buvo paminėta, kad po parduotuves jis nebus vežiojamas ir turės pats nueiti.
S. K. pabrėžė, kad kaime atvykėliui nebuvo paskirtos jokios konkrečios darbo funkcijos, jo laisvė nebuvo apribota, o atlikti religines apeigas nebuvo trukdoma. Kaime esą buvo internetas, kuriuo nukentėjusysis, anot S. K., naudojosi telefonu. Taip pat kaltinamasis nurodė, kad U. I. kartais išeidavo ir ilgai jo nebūdavo. Vieną kartą jis neva visam mėnesiui dingo ir jo nebuvo visą mėnesį, ir, kaip suprato, galimai buvo užsienyje – Vokietijoje ar Lenkijoje.
Po to, kai U. I. grįžo, S. K. aiškinimu, buvo pareikalauta pristatyti dokumentus, reikalingus darbui. Kadangi U. I. neturėjo kur gyventi ir pats prašėsi priimamas, jam buvo pasiūlyta apsistoti. Tačiau, nepateikus dokumentų, U. I. buvo atleistas iš darbo. S. K. pažymėjo, kad visi atvykę vilkikų vairuotojai buvo atestuojami, tačiau U. I. nebuvo atestuotas dėl reikiamų dokumentų trūkumo.
S. K. taip pat kalbėjo apie bendrą įdarbinimo praktiką, paaiškindamas, kad atvykusius iš kitų šalių apmoko dirbti vilkikais, tačiau kai kurie asmenys būna „nemokintini“ ir turi būti atleisti bei išvykti į savo šalį. Jis tvirtino, kad visada stengėsi padėti žmonėms. Esą daug darbuotojų prašosi darbo, bet toli gražu ne visus galima apmokyti vairuoti.
O pasiteiravus, kodėl jiems buvo mokamas atlyginimas, nors įmonėje realiai nedirbo, S. K. teigė, jog priešingu atveju jiems viza būtų panaikinta. Vyras dar pridūrė, kad U. I., išėjęs iš darbo, po 2 ar 3 mėnesių skambino ir prašėsi darbo.
Kaltės nepripažino ir J. K.-N. Tiesa, teisme moteris į platesnius paaiškinimus nesileido, teigdama, kad ne sykį buvo tardoma ikiteisminio turimo metu, todėl sakė remtis tuomet duotais parodymais.
O tada ji neneigė, jog nuo 2017 m. bendrovėje buvo įdarbintas ne vienas asmuo iš trečiųjų šalių, tačiau kiek tiksliai, negalėjo atsakyti. Nepasakė ir to, ar visi ūkyje dirbę ir dirbantys asmenys buvo įdarbinti Lietuvos Respublikos įstatymų numatyta tvarka. Neiškalbi direktorė buvo tardoma ir dėl konkrečių tadžikų. Tik teigė, kad būdavo, jog į ūkį atvyksta kitataučių, kurių nei pavardžių, nei vardų nežino. Jie neva ruošdavosi sau maistą, pabūdavo savaitgalį ir išvažiuodavo.
Kategoriškai su kaltinimais aiškino nesutinkantis ir žemės ūkio bendrovei teisme atstovavęs advokatas, kuris nurodė, kad J. K.-N. buvo direktorė ir, net jei tie asmenys ir buvo, ji jų neįdarbino. Advokatas teigė, kad bendrovėje viskas yra mechanizuota, todėl darbininkų nereikėjo ir jie buvo nereikalingi.
Teigė buvęs apgautas ir išnaudojamas
Narpliojant šios painios istorijos aplinkybes, apklaustas ir nukentėjusysis U. I., pagal kurio pareiškimą užsisuko ši byla, bei visas būrys liudytojų. Nukentėjusysis teigė, jog Lietuvoje atsidūrė vedamas noro užtikrinti geresnį gyvenimą savo keturiems vaikams. Vyras pasakojo, jog būdamas Uzbekistane gavo pasiūlymą iš vienos įmonės Taškente. Nepaisant to, kad neturėjo sunkvežimio vairavimo stažo, pastarosios atstovas patikino, kad tai nesvarbu – bus apmokytas, o mokymai kainuos 900 eurų. Žadėtas atlyginimas po mokymų – 2 000 eurų. U. I. pateikė visus dokumentus ir buvo nukreiptas į Lietuvos ambasadą. Po mėnesio laukimo jam esą buvo išduota viza į Lietuvą.
Vėliau U. I. teigė gavęs adresą Kaune, kur jį turėjo pasitikti ir padėti darbuotoja. Jis sumokėjo 400 eurų už vizą arba pakvietimą, nors kas tiksliai už jį apmokėjo kelionę į Lietuvą, neprisiminė. Atvykęs į Lietuvą, U. I. nuvyko nurodytu adresu, kur neva atpažino žmones iš savo šalies. Jam buvo suteikta vieta viešbutyje, o kitą dieną jis susitiko su direktoriumi. Buvo atidaryta banko sąskaita, tačiau tachografo kortelės, skirtos sunkvežimių vairuotojams, jis neturėjo ir niekas jos neprašė. Buvo patikinta, kad stažas nesvarbu ir dabar jis galės dirbti.
Tačiau, tadžiko teigimu, viskas pasisuko netikėta linkme. Po dienos ar dviejų, praleistų Kaune, įmonės, į kurią darbintis atvyko, biuro darbuotojos išėmė kažkokius dokumentus ir nurodė jam vykti į Klaipėdą, kur jį nuvežė nepažįstamas žmogus. Jis atsidūrė kažkokiame kaime miške, apsuptame karvių. Ten sutiko uzbeką, kuris prižiūrėjo avis. Po dienos ar dviejų tas žmogus išvyko, ir U. I. aiškino likęs vienas prižiūrėti gyvulius. Ūkyje svetimtautis teigė praleidęs keletą mėnesių, kur dirbo daug ir be išeiginių, o gyveno konteineryje. Visur, anot jo, buvo įrengtos vaizdo kameros. Kai jis pavargdavo ir bandydavo pailsėti, iš karto būdavo skambinama ir liepiama dirbti. S. K., vyro žodžiais, elgėsi agresyviai, kalbėjo necenzūriniais žodžiais. Per šešis mėnesius U. I. sakė susiradęs draugų, kurie jam pasiūlė pagalbą, todėl jis nusprendė išeiti iš ūkio.
Išėjęs iš darbo, U. I. susidūrė su dar viena problema. Bandant įsidarbinti kitur, Vilniuje jam buvo pasakyta, kad jo dokumentai anuliuoti ir jis negali dirbti. U. I. įsitikinęs, kad tai S. K. darbas. Kadangi neturėjo pinigų grįžti namo ir negalėjo įsidarbinti Lietuvoje, jam teko rašyti pareiškimą. Jis bandė ieškoti darbo Lenkijoje ir Vokietijoje, bet ir ten nepavyko, nes turėjo lietuviškus dokumentus.
Liudytojų apklausos
Papasakoti, ką žino apie asmenų iš trečiųjų šalių įdarbinimą, buvo kviečiami ir liudytojai. Dauguma jų – įmonės, kurioje dirba S. K., darbuotojai, kurie prašė remtis jų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Vieni jų prisiminė apie darbuotojus, neišlaikiusius vairavimo testo ir perėjusius dirbti į ūkį, kiti pasakojo apie vairuotojų įdarbinimo įmonėje ypatumus, kokius reikalavimus jie turi atitikti ir panašiai, treti – kaip iš trečiųjų šalių atvykę darbuotojai apmokomi dirbti. Parodymus davė ir kiti šios įmonės darbuotojai. Tarp apklaustųjų – ir žemės ūkio bendrovėje dirbantys svetimtaučiai, neturėję visiškai jokių pretenzijų dėl darbo ūkyje, atlyginimo ar poilsio dienų, kameras bendrovėje įrengęs specialistas, teigęs, jog prisijungimus prie įrangos turėjo jis ir S. K., kuris neva kartą prašęs ištrinti įrašus. Kodėl prireikė, nežinojo.
Parodymus davė ir pareigūnė, atlikusi ikiteisminį tyrimą šioje byloje. Ji pasakojo apklaususi M. J. Apklausa vyko ūkyje. Jos metu atėjusi J. K.-N. neva bandė sutrukdyti apklausą ir lygtai galva palinksėjo, kad liudytojas nekalbėtų.
Liudytoju ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas J. M. pasakojo, kaip atsidūrė Lietuvoje, į kurią atvyko dirbti vairuotoju. Vyras prisiminė lankęs specialius kursus, vykęs į Europą stažuotis, tačiau galiausiai atsidūręs netoli Gargždų esančiame ūkyje, kur prižiūrėjo avis bei atlikdavo kitokius ūkio darbus. Tačiau atlyginimą gaudavo iš įmonės, kurioje buvo įdarbintas vairuotoju.
Kaltinamieji išteisinti
Bylą išnagrinėjęs teismas pažymėjo, jog J. M., nors ir atvyko į Lietuvą dirbti tolimųjų reisų vairuotoju, tačiau, kaip ir matyti iš bylos medžiagos, jis nebuvo atestuotas, neturėjo praktikos važiuoti sunkiasvoriu transportu, nemokėjo vairuoti atbuline eiga, neišmanė kelių ženklų reikšmių, dėl to negalėjo pradėti dirbti tolimųjų reisų vairuotoju.
Analizuojant nukentėjusiojo U. I. ir liudytojo J. M. parodymus, nustatyta, kad jie, nors ir turėjo C, CE kategorijas, tačiau nė vienas neturėjo reikiamos kvalifikacijos dirbti tolimųjų reisų vairuotojais, neturėjo ir būtino 95 kodo. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad tiek U. I., tiek ir J. M. anketoje buvo nurodę tikrovę neatitinkančius duomenis, kad patektų į Lietuvą ir įsidarbintų. Svarbu ir tai, kad nė vienas iš jų savo gimtojoje šalyje, Tadžikistano Respublikoje, nebuvo verbuojami darbui Lietuvoje. Taip pat nustatyta, kad nė kaltinamasis S. K. niekaip neįkalbinėjo, neįtikinėjo jų atvykti dirbti į žemės ūkio bendrovę.
Įvertinęs šias ir kitas aplinkybes, teismas pažymėjo, kad neabejotinų ir patikimų duomenų, jog būtent S. K. vertė U. I. ir J. M. priverstinai dirbti ūkyje, byloje nėra. Bylos duomenys patvirtina, kad vyrai galėjo laisvai bet kada išeiti iš ūkio, bet kada galėjo grįžti namo į Tadžikistaną, gaudavo atlyginimą. Todėl teismo nuspręsta tiek S. K., tiek jo dukrą bei jos vadovaujamą bendrovę išteisinti, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Nukentėjusiojo U. I. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Tiesa, šis nuosprendis nėra galutinis – per 20 dienų apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui.
Gintarė KARMONIENĖ
