Tikėjimas ir gyvenimas

Gavėnios keliu – į Velykų džiaugsmą

Gavėnia, kuri prasideda Pelenų diena tuoj po Užgavėnių ir trunka 40 dienų, skirta priešvelykiniam susikaupimui, pasninkui ir atgailavimui. Seni žmonės sakydavo, kad per gavėnią nevalia nei pramogauti, nei vestuvių kelti, nei kortuoti… O gal užtektų nesilinksminti tik Didžiąją savaitę prieš Velykas, kokia pasninko prasmė ir kodėl atgaila neįmanoma be asmeninės išpažinties, šiandien pasvarsto ne tik jauni, bet ir vyresnės kartos krikščioniškai auklėti žmonės.

Ieškantiesiems atsakymų į šiuos klausimus – Priekulės šv. Antano Paduviečio parapijos klebono Antano Šimkaus mintys, priekuliškių Adelės Sausienės ir Elvyros Jašmontaitės pamąstymai ir išgyvenimai.

Ilgaamžė tradicija

“Gavėnia praktikuojama nuo pirmųjų krikščionybės amžių. Tai meditacijos metas, skirtas Išganytojo kančiai atminti, savo paties krikštui giliau suvokti. Gavėnios penktadieniais ir sekmadieniais bažnyčiose apeinami 14 stočių Kryžiaus keliai su tam tikromis giesmėmis ir maldomis, o vietoj mišparų giedami “Graudūs verksmai”, – kalbėjo Priekulės šv. Antano Paduviečio parapijos klebonas A. Šimkus. – Gavėnia baigiasi vadinamuoju Didžiuoju tridieniu, kurio apeigos vaizduoja Kristaus priešmirtines kančias, mirtį ir Prisikėlimą. Šiuo laikotarpiu katalikai praktikuoja rekolekcijas (lot. recollectio – susikaupimas), kuriomis siekiama sustiprinti religingumą. Žinoma, mums maloniau, kai Kristus yra linksmas, bet tuo metu mes turime jam padėti nešti kryžių“.

Pasninkas nedaro skriaudos

Primiršusiesiems tikėjimo tiesas kunigas priminė, kad penktadieniais pasninkaujama todėl, kad Kristus tą dieną kentėjo ir mirė ant kryžiaus. Krikščionims gavėnios laikotarpiu privaloma pasninkauti bent Pelenų dieną ir Didįjį penktadienį. Ką reiškia pasninkauti? „Tai ne vien nevalgyti mėsos. Galima atsisakyti saldumynų ar dar ko nors, ko labiausiai trokšti, ir taip ugdyti valią. Argi tai kam nors pakenkė?“ – klausimu atsakė kunigas A. Šimkus. Seniau žmonės nė į burną tokiu laiku neimdavo mėsos, pieno bei jų produktų, todėl toks pasninkas buvo vadinamas juodu. Pienas būdavo rauginamas ir iš jo daromi sūriai, skirti vėlesniam laikui.

Atsitiesti – per išpažintį

Kunigo nuomone, per gavėnią gali palaukti kai kurie darbai, užsiėmimai, tai, kas trukdo susikaupti, atitraukia mūsų dėmesį nuo dvasinių dalykų. „Apmąstymai mums reikalingi, nes esame klystantys, klumpantys žmonės, tačiau atlikdami išpažintį galime atsitiesti“, – sakė kunigas. Jis tvirtino girdįs, jog daug kas svarsto, ar reikalinga išpažintis. „Skirtingose religijose – skirtingi atgailos būdai. Katalikų bažnyčioje atgailos forma yra išpažintis. Ar išpažinti nuodėmes gali būti per sunku? Bažnyčia žmogui neskiria to, ko jis negalėtų pakelti, – įsitikinęs daugybę sielos atsivėrimų patyręs kunigas. – Gavęs nuodėmių atleidimą, žmogus pajunta palengvėjimą, sielos džiaugsmą ir ramybę. Jei nepajuto, gal nepasiruošęs ar paskubomis atliko išpažintį?“ Kunigas A. Šimkus pasidalijo asmenine patirtimi: „Kunigai taip pat išpažįsta savo nuodėmes. Kartą susiklostė tokia situacija, kad turėjau atlikti neišsamią išpažintį. Po jos nepajutau sielos atgaivos. Visai kitaip jaučiuosi, kai išpažintį atlieku pagal visas penkias atgailos dalis. Kad atgaila būtų gera, reikia atsiminti savo nuodėmes, dėl jų gailėtis, tvirtai pasiryžti nebenusidėti, atlikti išpažintį, atsilyginti ir taisytis“. Ar yra nuodėmių, kurių bažnyčia neatleidžia, kokios pačios sunkiausios? Pasak kunigo A. Šimkaus, bažnyčia atleidžia ir didžiausiam nusidėjėliui, jeigu jis atlieka atgailą. Bažnyčia gailisi net žmogžudžio, ir nors žmogaus siela nemirtinga, kaip skelbia Svarbiausios tikėjimo tiesos, kitam suteiktos dvasinės kančios esanti didesnė nuodėmė nei suteiktas fizinis skausmas. Ne veltui poetas Justinas Marcinkevičius klausia: „Kur ieškoti visų, kuriuos užmušėm žodžiais?“ Be skriaudų žmogaus dvasiai, sunkiausiomis nuodėmėmis laikomas pareigų Dievui ir žmonėms neatlikimas.

„Piktoji dvasia nesako: „Eik, būk drąsus“, todėl aš noriu padrąsinti tuos, kurie seniai, gal net daugelį metų nebėra atlikę išpažinties. Kartais jie bijo, kad kunigas nepavarytų nuo klausyklos. Tačiau kunigas supranta: jei žmogus atėjo, jam šito reikia. Tokią išpažintį geriau būtų atlikti ne per šventes, kai kunigai labai užsiėmę, o asmeniškai susitarus“, – kvietė klebonas, teigdamas, kad žmoguje dominuoja dvasiškasis pradas, todėl jis tikįs atsivertimu, sugrįžimu prie Dievo ir bažnyčios.

Neprarasti vilties

Ne vien mūsų nuodėmių našta, išpažinties paslaptis užgula kunigus. Jeigu jais pasitiki, žmonės kreipiasi ir patarimo, todėl kunigui tenka būti ir mokytoju, ir psichologu. Kunigas A. Šimkus teigė, jog net juodžiausiomis gyvenimo akimirkomis nereikia prarasti vilties. Net kai labai liūdna, reikia ieškoti gyvenimo tikslo, kuris pakurstytų norą gyventi ir ištverti visa, kas skirta.

„Velykos – džiugesio, vilties šventė. Atlikę atgailą, pakilę iš sielos bėdų, jaučiamės tarsi įsilieję į Dangaus šventųjų procesiją. Gyvenimas trumpas, todėl kiekvieną sekundę išnaudokime geram“, – kvietė kunigas A. Šimkus.

Jautėsi atstumta

Priekuliškė Adelė Sausienė, paklausta, ką jai reiškia gavėnia ir pasninkas, atsiduso prisiminusi vaikystę: „Mano tėveliai buvo tikintys žmonės. Kai pagalvoju apie tėvelį, vakarais suklupusį prie lovos poterių, man ir dabar šiurpuliukas kūnu nueina. Jis melsdavosi iš visos širdies. Mes, vaikai, irgi. Vaikystėje užgavėdavom pagal visus papročius, o gavėnios metu pasninkaudavom, nesilinksmindavom. Dabar tenka prisitaikyti prie kitų šeimos narių, kurie kitaip vertina tai, kas man šventa buvo vaikystėje“. A. Sausienė sakė girdinti, kad ir jaunimas, ir vidutinio amžiaus žmonės paprieštarauja gavėnios draudimams. Atseit vos pasibaigė adventas ir vėl reikia atsisakyti linksmybių – laukiant pavasario liūdėti net 40 dienų. „Ar neužtektų susikaupti, nesilinksminti paskutinę savaitę prieš Velykas?“ – moteris sakė ne kartą girdėjusi tokius svarstymus.

A.Sausienė prisipažino, kad jos gyvenime išpažintis turi didelę prasmę: „Man išpažintis reikalinga. Tačiau daug metų negalėjau jos atlikti, nes esu ištekėjusi antrą kartą. Tuo metu maniau net pasirinkti evangelikų liuteronų bendruomenę, nes ten nėra asmeninės išpažinties. Jaučiausi šiek tiek atstumta bažnyčios, bet jos neišsižadėjau, meldžiausi, prašiau Dievo atleisti man kaltes. Kai kunigas per Mišias iškeldavo ostiją, man skruostais risdavosi ašaros, prašydama atleidimo, pajusdavau tokį palengvėjimą, kad pamanydavau, jog Dievas išklausė ir man atleido. Kartais dabar po išpažinties tokio palengvėjimo nebepajuntu“. Moteris džiaugėsi, kad priekuliškiai turi jauną, puikų, energingą kunigą, kuris su kiekvienu pabendrauja ne tik kalėdodamas. „Gyvenimas keičiasi. Manau, jog bažnyčia irgi turi keistis, prisitaikyti prie šių dienų žmogaus gyvenimo ir jokiu būdu nė vieno neatstumti. Kai mūsų karta iškeliaus anapus, bažnyčios gali likti tuščios“, – svarstė A. Sausienė.

Reikia nuvalyti dulkes

“Gavėnia krikščioniui – atgailos, susilaikymo laikotarpis, – paklausta apie gavėnios prasmę, prakalbo priekuliškė E. Jašmontaitė. – Susilaikyti reikėtų ne tik nuo mėsiškų valgių, linksmybių, bet ir nuo negerų minčių, žodžių“. Pašnekovė pateikė kasdienišką pavyzdį: „Eina būrelis jaunuolių. Kas antras žodis – keiksmažodis. Jei jie bent per gavėnią stengtųsi nesikeikti, jau būtų gerai“. Ji sakė nemananti, kad 40 gavėnios dienų – nepakeliama našta jauniems žmonėms, kuriems reikia ugdyti valią, todėl linksmybės gali palaukti, nes ateisianti vasara, tada galėsią į valias pramogauti.

Pasak E. Jašmontaitės, per gavėnią reikėtų dažniau mąstyti apie save, analizuoti savo mintis ir poelgius ir pamiršti apkalbas, kurias ypač mėgsta moterys.

„Nors kasdien turime daryti gerus darbus, gavėnia susijusi su ligonių lankymu, pagalbos teikimu ir, žinoma, atgaila“, – gyvenimo normas priminė moteris. Paklausta, ar jai priimtina atgailos forma išpažintis, E. Jašmontaitė atsakė nedvejodama: „Nors gyvenu tarp dviejų bažnyčių ir puikiai sutariu su evangelikais liuteronais, niekada nekeisiu tradicijų, kurias man įskiepijo tėvai ir seneliai – lankau ir lankysiu savo bažnyčią. Atlikusi išpažintį, pajuntu palengvėjimą. Kai žmogus išvažiuoja iš namų ir juose niekas negyvena, sugrįžęs vis tiek randa dulkių ir jas nubraukia. Net jei žmogui atrodo, kad jis nedaro didelių nuodėmių, per laiką sieloje vis tiek nusėda dulkių. Jas nuvalo išpažintis“.

E. Jašmontaitė sakė nejaučianti baimės, jog bažnyčios kada nors liks tuščios. Bažnyčia, jos nuomone, taikosi prie šiuolaikinio užimtų žmonių gyvenimo. Seneliai, tėvai mokę, kad išpažintį reikia atlikti kas mėnesį, o Komuniją galima priimti, jei visą dieną buvai nevalgęs. Dabar bažnyčia ragina bent kartą per metus išpažinti nuodėmes. „Kunigai eina į žmones ir su jais kalbasi įvairiais klausimais. Man teko bendrauti su trimis savo parapijos kunigais. Su kiekvienu iš jų galėjau pasikalbėti ne tik kaip su dvasios tėvu, bet ir kaip su žmogumi, kurį gerbiu“, – džiaugėsi Priekulės senbuvė E. Jašmontaitė.

Laima ŠVEISTRYTĖ