Toks gyvenimas
Tarologė nedalija laimės receptų
„Myli – nemyli, myli – nemyli, myli…“ – beveik kiekviena mergaitė yra būrusi iš baltagalvių ramunių, norėdama bent žiedlapiuose išvysti tą palaimingą „myli“. Noras sužinoti ateitį ar bent kažkokias detales nuo neatmenamų laikų rūpėjo žmonėms, ir tai įminti jie bandė įvairiais būdais. Tas pats noras šiais laikais ne vieną smalsuolį nuveda pas būrėją kortomis. Neseniai Gargžduose individualią veiklą pradėjusi tarologė Giedrė kasdien valandų valandas galėtų savo klientams dėlioti Taro kortas – norinčiųjų pažvelgti į ateitį susidarė eilės.
Intuicija ir noras pažinti
„Nuo mažens mane traukė kortos, jaunystėje draugėms paburdavau paprastomis. Jos sakydavo, kad tai, ką išburiu, pildosi, bet aš pati nelabai tikėjau, galvodavau, nesąmonė“, – šypsodamasi pasakojo Giedrė. Kai sukūrė šeimą, augino vaikus, kortas, sako moteris, buvo pamiršusi. Gal ir nebūtų jų vėl paėmusi į rankas, jei ne atsitiktinumas. „Draugė paprašė, kad kartu nueitume pas būrėją. O ši man ir pareiškė, kad pati galiu burti ir kad ateityje bursiu“, – linksmai prisiminė Giedrė tai, kas tapo realybe. Tačiau, kol išmoko dėlioti Taro kortas, reikėjo nemažai pastangų, noro mokytis ir tobulėti. „Žmogus turi turėti intuiciją ir nebijoti pažvelgti į gyvenimą, į tai, kas yra po mirties, kas yra prieš gimimą. Jei jis to nebijo, ima į rankas kortas ir žiūri, ką jos sako“, – paklausta apie savybes, kurių reikia tarologui, paaiškino Giedrė. Pasak jos, nusprendęs pas šios srities specialistą apsilankyti žmogus irgi turi nejausti baimės, būti įsitikinęs, kad tai, ką išgirs, jo nesugniuždys, neišgąsdins. „Norėdama apsaugoti neapsisprendusiuosius, prieš imdama dėlioti kortas, visada paklausiu, ar galiu viską sakyti, ką jos rodo, ar, tarkim, iškritus blogai kortai, tai nutylėti ar pasakyti kuo švelniau. Juk ne kiekvienas esame pasiruošęs išgirsti, kada mirsime ar žūsime. Aš pati žinau, kad žūsiu, bet kada, nenorėjau sužinoti. Kol gyveni, reikia gyventi“, – šypsojosi tarologė.
Pratimai ir darbas
Tarologija skatina nuolat gilinti žinias, lavinti intuiciją. „Kasdien atlieku intuicijai lavinti skirtus pratimus. Pavyzdžiui, į vokus įdedu po skirtingą žodį, vokus sumaišau, išsidėlioju ant stalo ir virš jų vedžiodama ranka bandau atspėti, kuris žodis kuriame voke yra. Ranką dedu prie kaktos, prie širdies, vėliau oda ima dilgsėti, tai lyg ženklas, kad spėju teisingai, – profesinės paslapties širmą praskleidė sertifikuota tarologė. – Galima į vieną degtukų dėžutę įdėti akmenėlį, o į kitą – pinigėlį. Pasidėjai penkias dėžutes, sumaišei jas ir bandai atspėti, kurioje kas yra.“
Giedrė žino, kad dirbti kasdien reikia ir su kortomis, net jei neburia: „Bent rankose jas reikia palaikyti, pavartyti, apžiūrėti. Mano akyse jos pradėjo keistis. Iš pradžių buvo paprastas paveikslėlis, o dabar jos darosi iškilios, tarsi trimatės. Mūsų dėstytoja Gerda Red iš Karališkosios pranašautojų gildijos, kuri priklauso Amerikos tarologų asociacijai, sakė, kad taip ir bus. Ji, beje, buria 20 metų, užsiima ir ritualais.“ Giedrė sako, gal kada pabandysianti švelniuosius ritualus, pavyzdžiui, meilės: „Bet jei atėjusi mergaitė paprašys, kad pritraukčiau ritualu jai patikusį vyruką, kaip man žinoti, ar jis neturi žmonos? Juk čia jau juodoji magija. Ja tikrai niekada neužsiimsiu.“
Ieško atsakymų
Paklausta, kas kreipiasi į būrėjus, Giedrė, remdamasi savo patirtimi, atsakė, kad dažniau moterys, bet pasitaikė ir vyrų: „Vienas vaikinas per savaitę tris kartus pateko į smulkias avarijas. Kortos rodė, jog jam kažkas linki blogo. Patariau nueiti į bažnyčią. Žinau, kad jis taip ir padarė. Aš nepakeičiu žmogaus likimo, tik patariu, o žmogus sprendžia, kaip jam elgtis, ar paisyti patarimo, ar ne. Moteris, kurios vyrui kortos rodė ligą, įtikino sutuoktinį apsilankyti pas gydytoją. Paskambinusi ji nuoširdžiai dėkojo, kad patariau neatidėlioti vizito pas medikus.“
Dėl ko žmonės dažniausiai kreipiasi į tarologę? Giedrė įsitikinusi, kad labiausiai žmones jaudina santykiai šeimoje, ne turtai, ne pinigai. Dėl šių priežasčių dar nė vienas nesikreipęs. „Su kokiomis problemomis žmogus atėjo, aš neklausiu – kortos parodo. Ateina žmogus – ir dedi kortas. Tačiau tam aš ruošiuosi valandą. Patalpoje, kurioje buriu, uždegu žvakes, kad būtų gera energetika, smilkau smilkalus. Pusę valandos meldžiuosi, medituoju, po to tarsi skruzdėlytės rankomis ima bėgioti. Visa oda jaučiu kortas. Jos daugiareikšmės, tačiau žmogui sakau tik tą reikšmę, kurią jaučiu“, – pasakojo Giedrė, tikindama, kad tai nelengvas darbas, reikalaujantis ir didelio pasiruošimo, ir energijos, todėl per dieną priimanti tik du žmones.
Pasak moters, žmonės labai skirtingi. Vieni ateina gerai nusiteikę, kiti pikti, net tulžingi. „Mečiau kortas jaunai moteriai, kuri buvo ir pikta, ir labai valdinga, norinti viską turėti po savo padu. Po dviejų valandų būrimo iš rūsio, kuriame buriu, išėjau pilka, ramstydamasi į sienas. Aš sugėriau visą jos blogą energiją. Atsigavau tik nuo arbatos ir išsimaudžiusi vonioje“, – pasakojo Giedrė, dabar jau žinanti, kaip apsisaugoti nuo blogos energijos.
Laima ŠVEISTRYTĖ
