Toks gyvenimas

Likimo nublokštas lietuvis po dešimtmečių grįžo namo

Po 16 metų nežinios gauti brolio laišką ir sužinoti, kad jis gyvas ir sveikas, o po 61 metų jį pamatyti ir apkabinti – laimė, tekusi gargždiškei Jadvygai Latakienei. Jos brolis Jonas Žilinskas, Antrojo pasaulinio karo metais pasitraukęs į Vokietiją, o iš jos – į Australiją, į tėvynę sugrįžo būdamas 87-erių. Sugrįžo visam. Savamokslis gabus žmogus, dirbęs cirke akrobatu ir net kūręs jam įrangą, visą gyvenimą skaitęs knygas, domėjęsis inžinerija ir technika, aistringai žaidžiantis šachmatais, tebėra mįslė ir savo artimiesiems – seserims ir broliams bei jų vaikams.

Ryšį atnaujino po 16 metų

Jono Žilinsko, kilusio iš gausios šeimos, likimas sudėtingas ir painus, tačiau Jonas nieko nekeikia. Atvirkščiai, vadina save laimingu žmogumi, nes išvengė tarnybos ir vokiečių, ir rusų armijoje, o traukdamasis iš Vokietijos pateko į „laimingą“ laivą, kuris, skirtingai nei kiti, nenuskendo. 1948 m. lietuvis atsidūrė Australijoje. Šį savo žingsnį Jonas vadina klaida. Sako, jog norėjęs grįžti į Lietuvą, tačiau dėl nesutvarkytų dokumentų tai buvę neįmanoma. 16 metų Jono artimieji, likę Lietuvoje, apie jo likimą nieko nežinojo. „Kai gavau jo pirmą laišką iš Australijos, tą dieną nieko kito nedariau, tik verkiau iš džiaugsmo ir rašiau savo broliams ir seserims laiškus, kad Jonas gyvas“, – prisiminusi nežinią graudinosi Jono sesuo Jadvyga. Žinodamas, kad jo pasitraukimas į užsienį artimiesiems anuomet sudarė problemų (tuo domėjosi saugumas), bijodamas dar labiau apsunkinti jų padėtį, Jonas 16 metų tylėjo. Per tą laiką jo gyvenimas keitėsi: tapęs cirko artistu, su trupe važinėjo po įvairias šalis, pažino jų papročius, kultūrą, žmones. Todėl susidarė nuomonę, kad geriausi žmonės Švedijoje, Šveicarijoje, Naujojoje Zelandijoje, Rusijoje, geriausia tvarka – Švedijoje, Austrijoje, Vokietijoje, o italai pasirodę labai netvarkingi. Lietuvius Jonas sako daug ko norįs pamokyti, tačiau pripažįsta, kad tėvynainiai darbštūs. Nors dirbdamas cirke Australijoje Jonas neturėjęs galimybės bendrauti su lietuviais, gimtąją kalbą ir žemaičių tarmę išsaugojo ir laiko vertybe. Sesuo Jadvyga sakė, kad brolis dažnai rašęs laiškus (juos spausdino mašinėle), taip malšindamas tėvynės ilgesį.

Cirkas tapo namais

Apie Joną Žilinską, cirko artistą, ekspertą, mokytoją, rašė Australijos laikraščiai, tačiau tėvynėje jis nebuvo žinomas. Cirkas, gastroliavęs Švedijoje, Danijoje, Norvegijoje, Italijoje, Vokietijoje ir kitose šalyse, į Lietuvą, deja, neužsukęs nė karto. Geležinių žandikaulių artistu vadintas Jonas 45 metus dirbo cirke akrobatu. Stiprus, raumeningas, ištvermingas ir, žinoma, gražus artistas moterims kėlė susižavėjimą. „Dirbau su pačiomis gražiausiomis moterimis, tačiau sau nė vienos neišsirinkau“, – apgailestauja Jonas ir tai vadina dar viena savo klaida. Kurti šeimą trukdė ir artisto darbas, kuris – nuolatinės gastrolės. Visą gyvenimą nugyvenęs vienas, jis supranta, kad šeima teikia saugumą ir jaukumą.

Jonas buvęs ištikimas savo trupei ir atsisakęs naudingesnio kontrakto. Sako, negalvojęs tada apie pinigus, žadamas geresnes sąlygas. Ko gero, cirko įrangą gamino irgi ne dėl pinigų – norėjo išnaudoti savo gabumus. Nei fizinio nuovargio, nei psichologinės įtampos, nei vienatvės Jonas niekada nebandė nuplauti alkoholiu. „Dirbau labai pavojingą ir atsakingą darbą, nuo manęs priklausė kitų žmonių gyvybė“, – paprastai paaiškino Jonas. Kadangi pagrindinis Jono darbo įrankis buvo „geležinis“ žandikaulis ir dantys, jis visada labai rūpinosi jų priežiūra. Cirką Jonas paliko 1984 m. Tai nebuvo lengva – artisto darbas buvo tapęs gyvenimo būdu, o cirkas – namais.

Įvairūs pomėgiai

Neturėdamas jokio išsilavinimo, tačiau apdovanotas gabumais, Jonas visada domėjęsis techniniais dalykais. Išėjęs iš cirko, jis dirbo miške įvairius darbus, sukonstravo medžių smulkinimo mašiną. „Mokslas – ne vien knygų skaitymas. Labai svarbu mokėti analizuoti ir apibendrinti, – sakė Jonas ir pridūrė: – Neturėjau laiko neišsilavinusiems, primityviems žmonėms, bendravau su tais, kuriuose mačiau išmintį.“

Kas įkvėpė imtis naujos veiklos – savitų paminklų iš cemento, akmenų ir kitų gamtos medžiagų statymo, Jonas abejodamas pratarė, jog neturėjimas ką veikti. Vienas toks paminklas, pasak jo autoriaus, stovi Bavarijos nacionaliniame parke, kiti – Australijoje. Kai kuriuos sauganti valstybė. Šie paminklai, įsikomponuojantys į gamtą, reikalavo iš Jono daug fizinių jėgų, nes akmenis ir cementą dažnai net į kalną tempė pats, nenaudodamas jokios technikos. Tačiau ir šis darbas Jono neišsekino – pas gydytojus lankėsi retai. Didžiausia patirta trauma, kai įkando nuodingas gyvūnas. Tada tekę vos ne metus gydytis.

Kaip Jonas dienas leidžia sesers Jadvygos namuose? Jei akys būtų šviesesnės, jis turbūt per dienas skaitytų laikraščius, tačiau televizoriaus, kuris tik gadinantis akis, vis tiek ilgiau nežiūrėtų. Televizijai jis turi daug priekaištų, svarbiausia, anot jo, kad televizija nieko nemoko. Kitokios nuomonės vyriškis yra apie laikraščius.

Silpni Jono regėjimas ir klausa – pagrindinis artimųjų rūpestis, kurie stengiasi, kad vyriškiui netrūktų bendravimo. Žinodami apie jo pomėgį žaisti šachmatais, į svečius pakvietė šachmatininką, klubo „Mintis“ įkūrėją Zigmą Bitiną, į Latakų namus pažaisti su Jonu šachmatais užsuka ir kiti šio klubo nariai. Šachmatais Jonas sako išmokęs žaisti jaunystėje, vėliau tobulėjęs – mokęsis iš knygų. Laimėtų partijų jis nesuskaičiuoja, tačiau apdovanojimų niekam negali parodyti – jų neišsaugojo. Žaidimas, pasak Jono, teikia malonumą, mankština protą ir, aišku, trumpina darganotas dienas.

Jos neprailgsta, nes su sesers vyru Vytautu pina iš vytelių, o kai pynimas abiem vyrams pabosta, sėda prie stalo ir sužaidžia šachmatų partiją.

Dalijasi patirtimi

Sukaupęs įvairios patirties, Jonas ja mielai dalijasi su savo artimaisiais. Jo nuomone, geriausi dalykai – mokslas, talentas ir sveikata. Mokslui nesą ribų, talentą reikia puoselėti, o sveikata – rūpintis. „Blogiausia yra laukti ir nesulaukti, mylėti ir nebūti mylimam, pažadėti ir netesėti. Žmogus yra gimęs gyventi ir mirti. Mirties nebijau, išsisaugoti neįmanoma, tačiau mūsų gyvenime tarpininkauja Dievas, – įsitikinęs ir šilto, ir šalto patyręs Jonas. – Dievas neturi galimybės visų po savo skėčiu laikyti.“ Tvirtą tikėjimą išsaugojęs vyriškis juo remiasi visą gyvenimą, kalbėdamas ir apie globalinius dalykus: „Vokiečiams sakiau, kad Dievas neleis jiems laimėti karo, tačiau aš tikėjau, kad po Antrojo pasaulinio daugiau karų nebebus. Žmonių tikėjimas silpsta, todėl gyvenimas blogėja.“

Laima Šveistrytė