Turime parodyti pasauliui mūsų muziejų saugyklose saugomą turtą

2024-ieji Lietuvos nacionaliniam muziejui buvo įsimintini ne tik dėl intensyvios veiklos Lietuvoje, bet ir tarptautinių pasiekimų. LNM parodose užsienyje apsilankė apie 220 tūkst., o Lietuvoje – 380 tūkst. lankytojų. Per Lietuvos sezoną Prancūzijoje užmegztos draugystės su pasauliniais muziejais, tokiais kaip Pompidou moderniojo meno centras ir Luvras, peraugo į ambicingus bendradarbiavimo projektus, kurie tęsis ir ateityje.

Muziejaus vadovė dr. Rūta KAČKUTĖ dalijasi įžvalgomis apie naujus partnerystės horizontus, iššūkius, kurie laukia siekiant užtikrinti nacionalinio paveldo ateitį, ir šių metų planus.

– Kokie Jūsų asmeniniai įspūdžiai iš Lietuvos sezono Prancūzijoje, kas Jums labiausiai įsiminė? Kokių pamokų išmokote?

– Turbūt labiausiai įstrigo tai, kad pajutau ne tik gerą ir partnerišką bendradarbiavimą su Pompidou moderniojo meno centru, bet ir draugystę. Rengiant parodą apie Kazį Varnelį užsimezgė artimas ryšys. Šitai pasitvirtino tuomet, kai 2024 m. pabaigoje vėl buvome Paryžiuje. Besibaigiant Sezonui atvykome į Pompidou su pasiūlymu, kad bendras projektas – paroda apie Varnelio kūrybą gretinant jį su amžininkais oparto meistrais – ne tik 2027 m. atsidurtų Vilniuje, Istorijų namuose, bet ir keliautų į Ispaniją. Pompidou centras sutiko iškart – toks yra tarpusavio pasitikėjimas. Man ši patirtis ir rezultatas – vienas esmingiausių Sezono pasiekimų muziejui. Net negalėjau apie tai svajoti, kai pradėjome darbus. O neseniai iš Pompidou sužinojome, kad Varnelio parodą aplankė apie 200 tūkst. žmonių. Rezultatas rodo komandos, kuri dirbo prie projekto, profesionalumą. Visų pirma tai kuratorės Indrės Urbelytės nuopelnas, bet negalima pamiršti ir kitų, kurie dirbo: nuo tų, kurie restauravo Varnelio drobes prieš joms išvykstant ar projektavo ekspozicijas, iki tų, kurie atidžiai pakavo darbus. Galiausiai – Pompidou ne vieną kartą dalijosi, jog iš mūsų daug ko galima pasimokyti: pradedant kūrybinėmis idėjomis ir baigiant sklandžia, greita komunikacija. Jie tiesiai mums sako: kai kuriais atvejais dirbate geriau už mus.

Sezono metu rengėme ne tik parodas Pompidou meno centre ir Vazarelio fonde (Fondation Vasarely), bet organizavome ir diskusiją kartu su kolegomis iš Luvro Dominique-Vivant Denon’o centro. Ji – apie Abiejų Tautų Respublikos paveldo išgrobstymą bei imperinių jėgų, tokių kaip carinė Rusija, SSRS ir dabartinė Rusija, veikimo mechanizmus. Mane nustebino prancūzų susidomėjimas šia tema, diskusijoje dalyvavo gausybė žmonių, tad galėjome papasakoti ne tik apie mūsų patirtis, bet ir akcentuoti Ukrainos paveldo naikinimą dabar. Mano galva, tai – veiksminga kultūrinė diplomatija, pagalba karo naikinamai šaliai.

Reikėtų nepamiršti, kad Lietuvos sezonas turėjo ir atgarsius čia, Lietuvoje, – į Vilnių atvyko prancūzų menininkas Saype ir tapė freską ant Gedimino kalno. Man regis, kad tai – ypač svarbus renginys, nes jis supažindino su Lietuva gausybę žmonių visame pasaulyje. Saype, nors yra šimtus tūkstančių sekėjų turintis pasaulinio garso prancūzų menininkas, pasirodė esąs be galo mielas ir malonus žmogus. Esu dėkinga ir menininkui, ir Prancūzų institutui Lietuvoje, kad pasirinko Gedimino kalną savo projektui.

Kertinis šio Sezono apskritai žmogus yra komisarė Virginija Vitkienė. Prie sezono sėkmės daug prisidėjo visa Lietuvos kultūros instituto komanda su vadove Julija Reklaite. Bet Virginijos vaidmuo buvo ypatingai svarbus ir mums mezgant ryšius, ir bendradarbiaujant kilus įvairiems iššūkiams. Svarbus ir Lietuvos kultūros atašė Austės Zdančiūtės, ambasadorių Nerijaus Aleksiejūno bei Arnoldo Pranckevičiaus indėlis. Lietuvos sezonas, Prancūzų kultūros instituto akimis, galbūt nebuvo pats didžiausias, kuriam jie ruošiasi, tačiau jie rasdavo laiko dėl mūsų pasistengti, tai darė ne vieną kartą, ir tai – būtent Virginijos ir jos komandos nuopelnas. Visuose projektuose, kuriuose dalyvavome, žmogiškasis faktorius buvo labai svarbus.

– Vienas iš Sezono, ir ne tik, pasiekimų – MARTA mokymai Luvro muziejuje ir trejų metų sutartis su Luvru, pasirašyta dar prieš Sezono pradžią. Lietuvos muziejininkai lankėsi ne tik pačiame Luvre įrengtoje saugykloje, bet ir keliavo į Luvro saugyklą į šiaurę nuo Paryžiaus, buvusį kalnakasių miestelį Lensą. Jūs pati dalyvavote šiuose mokymuose – gal galėtumėte papasakoti apie juos?

– Esu dalyvavusi ne vienuose mokymuose, tačiau Luvre vykę mokymai buvo ne tik profesionalūs, bet ir nuoširdūs. Mokymų metu dažnai dalijamasi teorinėmis žiniomis, tačiau svarbu pamatyti praktinę patirtį, sužinoti, kas nesiseka ir kaip bandoma tai spręsti. Retas kuris nori kalbėti apie nesėkmes, bet toks pasidalijimas be galo svarbus kitiems. Jis suteikia galimybę mokytis. Pavyzdžiui, buvo įdomu sužinoti, kad Luvras, kaip ir Lietuvos muziejai, neturi piniginių resursų visiems turimiems eksponatams restauruoti ar netgi savosioms erdvėms kruopščiai prižiūrėti. Jie atvirai apie tai kalba: parodydami, ką padaro gerai, o ką užglaisto. Atrodo, tos pačios bėdos visuose muziejuose, bet nuoširdžiai pasakyti, kaip jas sprendi, užuot gyręsis, jog turi viską, – drąsus ir atviras žingsnis.

Šie mokymai buvo itin naudingi, nes suteikė galimybę iš arti susipažinti su prevencinio konservavimo praktika ir pažangiais eksponatų restauravimo bei saugojimo sprendimais Luvre ir Lenso mieste. Lietuvos nacionalinis muziejus kartu su Lietuvos nacionaliniu dailės muziejumi vykdo projektą, kuriuo siekiama pastatyti modernias saugyklas Vilniuje. Vizitų metu aptartos šiuolaikinių saugyklų ypatybės – nuo erdvės poreikių iki kaštų ir techninių sprendimų.

Vilniuje saugyklų situacija yra sudėtinga, tačiau jau sutarta dėl žemės sklypo, o finansavimo trūkumas skatina ieškoti viešojo ir privataus sektorių partnerystės galimybių. Šios saugyklos bus sujungtos su restauravimo ir tyrimų centru, nes dabartinės nuomojamos patalpos nėra tvarus sprendimas. Prancūzų patirtis rodo, kad tokia integracija yra veiksminga ir užtikrina ilgalaikę paveldo apsaugą. Paveldo laikymas dabartinėmis sąlygomis yra rizikingas, todėl būtini sprendimai siekiant išsaugoti jį ateities kartoms.

– Gal galėtumėte apžvelgti ir praėjusius metus muziejuje apskritai? Ką norėtumėte kaip vadovė pažymėti ir kodėl?

– Praėjusieji metai mums buvo nepaprastai intensyvūs. Gerokai peržengėme savo pačių galimybių ribas. Džiaugiuosi, kad muziejuje Lietuvoje pernai apsilankė apie 380 tūkst. lankytojų.

Vienas svarbiausių įvykių – Pilininko namo atidarymas su ekspozicija „Suprasti Lietuvą“. Tai visiškai naujas muziejaus padalinys, kuriame įrengta nuolatinė ekspozicija, pasakojanti apie lietuvišką tapatybę įtraukiai, pagauliai ir netikėtai.

Tokio tipo muziejus be galo pasiteisino – matau, kaip Užsienio reikalų ministerija savo svečius veda į muziejų, kaip įvairūs verslininkai užsienio partneriams rodo šią ekspoziciją. Suprantu kodėl: čia galima susipažinti su Lietuva ir ją pamilti. O juk jausminis aspektas ir asmeninis santykis – geriausia bendradarbiavimo sąlyga. Ne tik dėl to, kad pasakojama istorija, bet dėl to, kad iš mažų gabalėlių sudėliojamas lietuviškos tapatybės vaizdas: pasiteikiant archeologinius eksponatus, žmonių istorijas, meno objektus. Džiaugiuosi ne tik suburta kūrėjų komanda, bet ir veržliais žmonėmis, kurie dirba ekspozicijoje dabar, – nepakanka tik daiktų, reikia, kad kas nors įkalbintų juos savo šiluma ir šviesa.

Lietuvos nacionaliniame muziejuje pernai atidarėme tarptautinę parodą „Kijevo Rusia. Pradžia“, kuri pirmą kartą šioje Europos dalyje pasakoja Kijevo Rusios, Ukrainos valstybės pirmtakės, pradžios istoriją, įtraukia baltų genčių vaidmenį jos vystymosi trajektorijoje. Šis projektas neabejotinai susijęs su mūsų parama Ukrainai ir jos muziejams, ypač – Nacionaliniam Ukrainos istorijos muziejui. Praėjusiais metais ne tik vežėme paramą į karo alinamą šalį, bet ir kvietėme Ukrainos muziejininkus apsilankyti mūsų Restauravimo centre. Restauratoriai tobulino savo gebėjimus. Tad manau, kad praėjusieji metai buvo pažymėti draugystės su Ukraina. Šią kryptį, be jokios abejonės, siekiame tęsti.

Manau, kad ypatingai svarbus darbas – Antano Sutkaus fotografijų paroda „Saldus (nomenklatūros) gyvenimas“, kuria tęsiame sovietmečio refleksijos kryptį, t. y. svarstymus apie tai, ką jie mums padarė. Dėl sovietinės okupacijos patirties neišvengiamai esame kitokie: kuo geriau suprasime mus formavusius reiškinius, tuo geriau pažinsime save ir galėsime gyti. Pagrindinis parodos kuratorius – vokietis Thomas Schirmböckas, tad žvelgiame į save kitokią patirtį turinčio žmogaus akimis, iš šono. Buvo labai įdomu stebėti šio kuratoriaus darbą su mūsų ekspertais: prof. Gintautu Mažeikiu, dr. Mariumi Ėmužiu, dr. Mingaile Jurkute.

Šie metai buvo išskirtiniai regionų muziejams. Jie tarsi feniksai pakilo iš pelenų. Kartais pamirštama, kad Lietuvos nacionalinis muziejus turi tris padalinius, kurie nėra Vilniuje: Vinco Kudirkos muziejų Kudirkos Naumiestyje, Jono Šliūpo muziejų Palangoje ir Jono Basanavičiaus gimtinę Ožkabaliuose, netoli Vilkaviškio. Regioniniams muziejams visuomet sunkiau pritraukti lankytojus, ypač tiems, kurie nutolę nuo didesniųjų miestų.

Be galo džiaugiuosi, kad Vinco Kudirkos muziejus po truputį auginasi savo auditoriją ir tai daro susitelkdamas į kokybiškas parodas ir siūlydamas lankytojams unikalų turinį: pavyzdžiui, pasakojimą apie Kudirkos paminklą Naumiestyje ar Rimaldo Vikšraičio fotografijų, fiksuojančių vaikystę, parodą. Šios parodos traukia lankytojus savo turiniu ir komunikacija – net atvykti iš sostinės ar kitų miestų. Tą pastebime ir lankytojų statistikoje, atrodo, kad šio muziejaus veidas iš principo pasikeitė būtent praėjusiais metais.

Be abejo, norėtųsi paminėti, kad ir Jono Šliūpo muziejus šiais metais atsinaujino – buvo sutvarkyta aplinka, o kol muziejus laukia nuolatinės ekspozicijos, jame kurorto gyventojai ir svečiai gali rasti meno kūrinių ar puikiųjų vieno eksponato parodų: mane stebina muziejaus darbuotojų išmonė renkantis temas, kurios susijusios su kraštu: pavyzdžiui, Antano Smetonos darbostogos Palangoje ar pasakojimas apie ne ką kitą, o – silkes! Regioniniai muziejai turi ne tik šiuolaikiškai ir įtraukiai atliepti vietovės, kurioje jie įsikūrę, temas, bet ir pasiūlyti išskirtinį, universalų turinį savo lankytojams. Džiaugiuosi tokiu regioninių muziejų veržlumu – visuomet norėjau, kad toliau nuo sostinės esantys mūsų muziejai įgautų naują pagreitį.

– Lietuvos nacionalinis muziejus šiais metais net dvi parodas atidarys Ispanijoje. Galbūt galėtumėte papasakoti šiek tiek daugiau?

– Šiais metais Valensijoje bus atidaryta „Etnografinio oparto“ paroda. Parodos nebūtų, jei ne Lietuvos sezonas Prancūzijoje. Minėtoji paroda buvo eksponuota Vazarelio fonde ir ja susidomėjo – ačiū mūsų konsulato Ispanijoje darbuotojams – Valensijos istorijos muziejus.

Antroji paroda – Valensijos šilko muziejuje, kuriame pasitelkdami tekstilę pasakosime apie lietuviškąją tapatybę. Išeities taškas – kontušų juostos. Šios juostos – Abiejų Tautų Respublikos didikų simbolis. Šalį okupavus Rusijos imperijai kontušai buvo įsiuvami į arnotus – puošniuosius dvasininkų rūbus – taip primenant apie prarastą valstybingumą. Tiesa, paroda nebus chronologinis pasakojimas, o veikiau bandymas sudominti ispanus Lietuvos istorija per jiems artimus dalykus – medžiagas ir šilką. Tokiu būdu galime užmegzti ryšį tarp mūsų ir kitų kultūrų – ieškodami sąsajų ir bendrumų.

– 2027 metais planuojama Varnelio 110-osioms metinėms skirtą oparto parodą Lietuvoje rengti kartu su Pompidou moderniojo meno centru.

– Praėjusius metus baigėme galutinai susitardami su Pompidou, kad Istorijų namuose 2027 m. rudenį vyks Kaziui Varneliui skirta paroda. Joje bus eksponuojami jo darbai kartu su Pompidou centro kolekcijoje esančiais oparto meistrų kūriniais. Varnelis vienu metu ir išskirtinis, unikalus tapytojas oparto kontekste, jo vertė tik dar labiau atsiskleis mezgant dialogą su kitais optinio meno kūrėjais. Prie šio projekto kaip kuratorius vėl prisidės Michelis Gauthier, kuris kartu su Indre Urbelyte kuravo Varnelio darbų parodą Pompidou centre. Įsitrauks ir Lenkijos, Vengrijos bei Ispanijos muziejai. Jau sutarta, kad ši paroda keliaus į du Ispanijos muziejus.

– Kokių parodų sulauks lankytojai 2025 metais Lietuvoje?

– Balandį Istorijų namuose bus pristatyta paroda „Istorija vizgina uodegą“. Paroda atskleis šunų vaidmenį mūsų kultūroje ir visuomenėje. Papasakosime žmonių ir šunų santykių istoriją Lietuvoje nuo akmens amžiaus iki dabar.

Gegužę Lukiškių kalėjime 2.0 bus atidaryta paroda „Reivo archeologija“. Ką tik atgavus nepriklausomybę reivo ir elektroninės muzikos kultūra sugėrė į save didžiulę meno ir laisvės bangą, suplūdusią iš atsivėrusio Vakarų pasaulio. Reivas buvo ne tik išskirtinė muzika, bet ir apranga ir, svarbiausia, gyvenimo būdas. Rengiame parodą, kurioje į šį reiškinį bus žvelgiama istoriškai.

Rugsėjį Kazio Varnelio namuose-muziejuje lankytojų lauks paroda, skirta seniausiai išlikusiai medinei Dievo Motinos skulptūrai Žemaitijoje – vadinamajai Laukžemės Madonai. Tai vienintelis šiuo metu žinomas tiesiogiai su Lietuva susijęs XV a. pradžios figūrinis medžio plastikos kūrinys, atkuriant pirminį jo vaizdą daug prisidėjo muziejaus restauratoriai.

Lapkritį Istorijų namai pakvies į tarptautinę parodą „Ant Paryžiaus parodų bangos“, kurioje bus tyrinėjamas kintantis etnografijos vaidmuo Lietuvos (savi)reprezentacijos, kultūrinės diplomatijos ir tautinės tapatybės kūrimo projektuose nuo XIX a. antros pusės iki šių dienų. Bus lyginami keli skirtingi Lietuvos pristatymo ir kultūrinės diplomatijos tarptautiniuose renginiuose atvejai – Paryžiuje vykusios 1900 ir 1937 metų pasaulinės parodos, 1927 metų Pirmoji Šiaurės ir Rytų Europos kilimų paroda ir 1935 metų Baltijos šalių liaudies meno paroda.

– Kaip vertinate Kultūros ministerijos organizuoto muziejų 2025 metų veiklų finansavimo konkurso rezultatus?

– Mane jie nustebino, nes iš Lietuvos nacionalinio muziejaus teiktų projektų buvo finansuota tik trečdalis. Sutinku, kad daug kas priklauso nuo parašytų projektų kokybės, galbūt kai kur jos pritrūko, tačiau matau ir keletą esminių aspektų, kurie man kelia nerimą.

Derėtų persvarstyti muziejų finansavimo modelį. Kultūros ministerija muziejų veiklai lėšų skiria labai nedaug. Ir vienas vienintelis būdas, kaip muziejai gali gauti finansavimą iš Kultūros ministerijos – teikti projektus kitiems metams. Projektus vertina ekspertų komandos. Jeigu atsitinka taip, kad finansavimo negaunama pakankamai, muziejus susiduria su sunkumais tęsti jau pradėtus projektus. Juk parodų kūryba dažnai trunka gerokai ilgiau nei kalendorinius metus, parodą sukurti ir pristatyti kartais prireikia net trejų metų. Priminsiu, kad prieš keletą metų muziejų finansavimas iš Lietuvos kultūros tarybos buvo perduotas Kultūros ministerijos žinion. Buvo motyvuojama tuo, kad būtent tokiu būdu bus galima atsižvelgti į didelius, tarptautinius projektus, trunkančius ilgą laiką.

Man pasirodė mažų mažiausiai keista, kad finansavimo negavo tarptautinė paroda „Karalienė, karalystė ir jausmai“. Šią parodą planuojama 2026 metais eksponuoti Švedijoje, tai yra mūsų bendras projektas su Upsalos meno muziejumi. Negavus finansavimo mūsų planai, ambicijos ir norai susijaukia. Netgi kalbant apie šios parodos turinį: jos esmė – pasakoti apie dviejų moterų – karalienių Barboros Radvilaitės ir Kotrynos Jogailaitės – gyvenimo istorijas ir svarbą. Ši paroda veikia keliais lygmenimis. Barbora Lietuvoje gerokai labiau žinoma, todėl jos vardas pritrauks domėtis ir Kotryna. Ji mūsų istorijai, mūsų ir Švedijos, geopolitiniams santykiams be galo svarbi ir politinėje plotmėje daug daugiau nuveikusi nei Barbora. Ši paroda reflektuos ir tai, kaip mūsų istorinėje atmintyje kai kurios asmenybės išlieka, o kitos – dingsta. Paroda analizuos ir klausimą, kaip veikia istorinė atmintis. Dargi – parodos tikslas yra parodyti svarų moterų vaidmenį valstybėje, abiejų moterų gyvenimas būtent tai ir liudija.

Kitas dalykas – 2025 metais nefinansuojami ir mūsų regioninių muziejų projektai. Dabar jie yra įgavę puikų pagreitį, tad jiems būtinas tolesnis palaikymas. Tarp tokių projektų – Lietuvos žydų bendruomenės atstovo Lazario Kagano šaržų paroda. Jo darbai nėra Lietuvoje plačiau žinomi. Regioniniai muziejai imasi sunkių ir svarbių užduočių – kurti parodas, kurios būtų aktualios tiek vietiniams gyventojams, tiek atvykusiems iš toliau. Kai tokie projektai nefinansuojami, kyla klausimas, kokios krypties tada turėtų laikytis muziejai regionuose?

Teigiama, kad tarptautinis bendradarbiavimas ir regionai – mūsų prioritetas, tačiau veiksmai – parodų finansavimas – to nerodo.

– Pabaigoje norėčiau pasiteirauti apie muziejaus ateitį. Kokią ją matote?

– Šiais metais Lietuvos nacionalinis muziejus švenčia gražią sukaktį – 170 metų jubiliejų. Muziejaus istorija pasakoja ne tik Lietuvos, bet ir mūsų paveldo istoriją. LNM savo ištakomis laiko Eustachijaus Tiškevičiaus Senienų muziejų, įkurtą 1855 m. Vilniuje. Tai pirmasis viešas muziejus Lietuvoje. Sudėtinga ir permaininga valstybės istorija lėmė, kad esame praradę daug su Lietuva susijusių vertybių. Didžioji jų dalis buvo išvežta į Rusiją. Šios temos bus gvildenamos virtualioje parodoje apie Senienų muziejų, bus rengiama diskusija. Norime, kad paveldo išsaugojimo svarbą suprastų kuo daugiau žmonių.

Tiesa, vis dar susiduriame su iššūkiu, kad Lietuvos nacionalinis muziejus nėra suvokiamas visuomenėje kaip 12 padalinių kompleksas, tad norime šią žinią kuo plačiau paskleisti. Gimtadienio proga sugalvojome žaidimą-maršrutą: 2025-aisiais kviesime aplankyti visus padalinius ir kiekviename susirinkti po gabalėlį Lietuvos istorijos, kad atsivertų ryškus ir išsamus jos vaizdas.

Labai svarbus dalykas yra muziejaus eksponatų ir parodų skaitmeninimo procesas. Jau dabar esame pasiekę aukštą lankytojų poreikių patenkinimo lygmenį fiziniuose padaliniuose: 98 proc. lankytojų rekomenduotų LNM apsilankyti savo draugams ir pažįstamiems, tačiau norime, kad muziejus patektų į tarptautinius vandenis ir tie žmonės, kurie negali atvažiuoti iki muziejaus ar į jį patekti, galėtų susipažinti su juo virtualioje erdvėje. Turime parodyti tiek mūsų visuomenei, tiek pasauliui saugyklose saugomą Lietuvos turtą.

Lietuvos nacionalinio muziejaus naujienas kviečiame sekti interneto svetainėje: http://www.lnm.lt/ arba socialiniame tinkle: https://www.facebook.com/lnmuziejus/.

Pranešimas žiniasklaidai

1. Rūta Kačkutė / Eglės Marijos Želvytės nuotr.
2. Kazio Varnelio darbų paroda Pompidou moderniojo meno centre / Eglės Marijos Želvytės nuotr.
3. „Etnografinio oparto“ paroda Vazarelio fonde / Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.
4. Menininko Saype piešinys ant Gedimino kalno / Menininko Saype archyvo nuotr.
5. MARTA mokymai Luvre / K. Tamelytės / Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.
6. MARTA mokymai Luvre / K. Tamelytės / Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.
7. MARTA mokymai Luvre / K. Tamelytės / Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.
8. Pilininko namo atidarymas / A. Bėkštos / Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.
9. Pilininko namo atidarymas / A. Bėkštos / Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.
10. Jono Šliūpo muziejus Palangoje / M. Siurblio nuotr.
11. Antano Sutkaus fotografijų parodos „Saldus (nomenklatūros) gyvenimas fragmentas / S. Samsono / Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.
12. Parodos „Silkės kelias nuo Šiaurės jūros iki Kūčių stalo“ atidarymas Jono Šliūpo muziejuje Palangoje / A. Kazlausko nuotr.
13. Parodos „Tautiška ir moderniška: tautinio modernizmo apraiškos Kudirkos Naumiestyje“ Vinco Kudirkos muziejuje atidarymas / F. Grigučio nuotr.
14. Paroda „Kijevo Rusia. Pradžia“. S. Samsono / Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.
15. Edukacinis užsiėmimas vaikams parodoje „Kijevo Rusia. Pradžia“ /  S. Samsono / Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.
16. Pilininko namo atidarymas / A. Bėkštos / Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.