Turizmo studentė: dideliems tikslams baimė – ne kliūtis
Anksčiau nuvertintos profesinės mokyklos pastaruoju metu vis labiau populiarėja. Tenka iš moksleivių girdėti ir juokelių apie tai, jog baigusieji ,,profkes“ pasieks daugiau nei baigusieji universitetus. Tai nėra laužta iš piršto, nes yra daugybė gyvų įrodymų, jog profesinės mokyklos ruošia kvalifikuotus specialistus, o neaugina alkoholikus ar narkomanus, kaip mano kai kurie tėvai. Šiuo klausimu pakalbinau Kamilę Samantą Budrytę, kuri mokosi Klaipėdos turizmo mokykloje.
Pasirinko profesinę mokyklą
– Kodėl nusprendei mokslus tęsti profesinėje mokykloje, o ne mokytis gimnazijoje?
– Dar mokydamasi Endriejavo pagrindinėje mokykloje dalyvavau „Comenius“ projekte ir apsilankiau Lenkijoje. Buvau dešimtokė, nežinojau, ką noriu studijuoti ir veikti gyvenime. Po kelionės viskas tapo aišku, jog noriu studijuoti turizmą ir apkeliauti visą pasaulį, pažinti žmones ir kultūras. Atvirų durų dieną teko apsilankyti Klaipėdos turizmo mokykloje. Supratau, kad tai vieta, kur noriu studijuoti.
„Be aistros kelionėms, laisvalaikiu mėgstu rašyti poemas ir įvairias frazes anglų kalba, groti pianinu. Kažkada norėčiau išleisti ir savo knygą. Savarankiškai išmokau ispanų ir portugalų kalbas, o dabar mokausi prancūzų ir italų. Nuo pat pradinių klasių mėgavausi skaitydama knygas, nes romanai ir psichologija, kaip gyvenime galima viską pasiekti, yra mano mėgstamiausi žanrai. Ateityje norėčiau lankyti šokių pamokas“, – apie savo pomėgius kalbėjo Kamilė Samanta.
– Profesinės mokyklos yra nuvertinamos tėvų. Ar šis nuvertinimas yra teisingas?
– Dauguma mano klasiokų, baigę 10 klasių, rinkosi tęsti mokslus gimnazijose. Man, kaip spontaniško ir laisvo būdo žmogui, universitetas ar kolegija – ne vieta. Pasirinkdama profesinę mokyklą sutaupau metus studijų. Čia baigiau 12 klasių, bet tuo pačiu studijavau poilsio ir paslaugų agentės specialybę. Studijuojant turizmą atsiveria daugybė galimybių, plečiasi pasaulėžiūra. Profesinėse mokyklose žmonės labiau atsipalaidavę, skiriasi nuo abiturientų. Kai kurie, pasirinkdami tokią mokyklą, jau žino, ko nori ir sėkmingai kyla karjeros laiptais. Puikiai mokosi, dalyvauja konkursuose ir olimpiadose. Kiti plevėsuoja tarp to, ką pasirinko studijuoti, ir to, ką norėtų. Tačiau nereikėtų išsigąsti, kai ateina laikas, visi atrandame savo kelią.
Pažino kitas kultūras
– Kokie tavo pasiekimai profesinėje mokykloje?
– Visada būsiu dėkinga Klaipėdos turizmo mokyklai už galimybę dalyvauti „Erasmus“ projektuose. 2017 m. vasarį išvykau savaitei į Italiją, ten susiradau daugybę naujų draugų, aplankiau sostinę Romą. Miestą, kuriame gimė modernioji pica, – Neapolį, legendinę Pompėją ir nuostabiais rūmais garsėjančią Kazertą. Tokiuose projektuose taip pat susipažįsti su naujais žmonėmis iš savo mokyklos, kurių net nepastebėdavai vaikštančių koridoriuose. Pernai kovą su tuo pačiu projektu vykau į Prancūziją, Bordo miestą, kuris visame pasaulyje garsėja savo vynu. Teko apsilankyti ir garsiajame kurorte Biarritz. Tokiame projekte vienas iš įdomiausių dalykų – tai gyvenimas šeimoje. Italijoje pačią pirmą dieną teko dalyvauti merginos, kuri mane priėmė, mamos jubiliejuje. Kiekvieną rytą mašina vykdavome iki mokyklos, o pietums užsukdavome pas močiutę paragauti itališkų makaronų. Trečiame kurse išvykau į trijų savaičių stažuotę amžino pavasario Portugalijos saloje Madeiroje. Čia atlikau viešbučio administratorės ir ryšių su klientais praktiką 5 žvaigždučių viešbutyje. Be visų galimybių pamatyti Europą, susipažinti su naujais žmonėmis, pagerinti kalbų žinias ir atsikratyti bendravimo baimių, mokykla padėjo ir puikiai pasiruošti 12 klasės egzaminams. Jeigu įdedi pastangų ir noro, profesinė mokykla ne ką prastesnė už gimnaziją. Taip pat supratau, koks yra platus pasaulis ir kiek daug galima nuveikti.
Keliaudamas įsimyli gyvenimą
– Į savo svajonių šalį keliavai viena. Su kokiais iššūkiais teko susidurti?
– Mano potraukis Ispanijai – likimas. Nuo pat mažų dienų svajojau ten gyventi, o sulaukusi 18 metų pirmą kartą išvykau į Ispaniją viena. Daugelis mano draugų liko šokiruoti ir klausinėjo: „Ar nebijojai?“, „Kaip taip sugalvojai?“, „Kaip susitaupei pinigų?“. Prisipažinsiu, baimės neturėjau. Vykau sklidina laimės ir nekantrumo. Drąsiai galiu teigti, jog Ispanija – mano namai. Kol 2015 m. mokiausi ispanų kalbą internetinėse programėlėse, susipažinau su daugybe ispanų, kurie dar iki šiol yra mano geri draugai. Atskridusi į karališką ir niekada nemiegančią Ispanijos sostinę Madridą nenuobodžiavau. Pėsčiomis aplankiau lankomiausius objektus, o visur lydėjo mano draugai. Po kelių dienų traukiniu išvykau į saulėtąją Malagą, su kuria ir sieju savo ateitį. Čia 325 dienas per metus šviečia saulė, čia gimė žymusis tapytojas Pablo Picasso ir aktorius Antonio Banderas.
Kelionė į Ispaniją mane pakeitė ir kaip asmenybę, ir kaip keliautoją. Sutikau nuostabių žmonių, pirmą kartą gyvenime gyvenau nakvynės namuose. Keista miegoti su nepažįstamais žmonėmis, tačiau smagu sėdėti prie bendro stalo ir kalbėti apie bet ką, kas šauna į galvą. Įdomiausia sutikti žmogų, kuris pakeičia tavo požiūrį į jo šalį ir kultūrą. Nakvynės namuose susipažinau su australais, brazilais, kanadiečiais, egiptiečiais ar škotais. Teko išmėginti ir „Couchsurfing“ apgyvendinimo programėlę: susirandi vietinį gyventoją, kuris tau leidžia apsigyventi jo namuose nemokamai. Keliaudama išmoksti savarankiškumo, atsargumo ir apdairumo. Iškilus problemoms reikia greitai sureaguoti, nepanikuoti ir išspręsti bėdą. Stebėdamas kitus žmones, susivoki, ko nori pats. Lengviau atsikratai baimių kalbėti kita kalba, prisilieti prie naujos kultūros ir paragauji naujo maisto. Objektai, kuriuos matome nuotraukose, šimtą kartų gražesni realybėje. Keliaudamas lyg iš naujo įsimyli gyvenimą, atrandi naujų tikslų.
Po Malagos – savanorystė
– Kokie tavo tolimesni planai?
– Baigusi Klaipėdos turizmo mokyklą, šią vasarą išsikraustau į Malagą, šį kartą jau visam. Mokykla man pasiūlė ir toliau tęsti savo „Erasmus“ profesinių įgūdžių tobulinimą, tad nusprendžiau rudenį atlikti praktiką turizmo srityje, 4–6 mėnesius Malagoje. Planuoju jėgas išbandyti kalbų centre. Dėl įtempto grafiko daug laiko neturėsiu. Tačiau dar šiais metais noriu grįžti į Prancūziją, tik šį kartą aplankyti Paryžių ir ten gyvenančius draugus. Galvoju aplankyti ir Graikiją. Vasarą galbūt nuvyksiu į bent po vieną Kanarų ir Balearų salas. Baigusi praktiką Malagoje, 2020 m. žadu imtis savanoriavimo. Mano planuose – Brazilija, Rio de Žaneiras. Nepaleidžiu minties baigti anglų kalbos mokytojos kursus internetu. Su man suteiktu diplomu keliausiu po šalis, kuriose vaikai neturi galimybių mokytis anglų kalbos. Taupydama pinigus, ketinu aplankyti vis daugiau šalių.
– Ką daryti jaunam žmogui, kuris šiuo metu jaučiasi sutrikęs?
– Šiuo interviu nenoriu nieko įrodyti, tik pasakyti savo požiūrį. Nesvarbu, ar mokaisi gimnazijoje, ar profesinėje mokykloje. Svarbiausia yra žinoti, ko nori, pajausti tai visa širdimi, niekados nesustoti siekti savų tikslų. Draugai visada manęs klausia, kaip esu tokia dėl visko užtikrinta. Nesu, visi mes kartais sutrikę, tačiau supratau, kad niekas: nei tėvai, nei draugai, nei antroji pusė už mane nenugyvens šio nepakartojamo gyvenimo. Tad, jei skaitai šį straipsnį, nepamiršk būti laimingas, kovoti už save ir daryk tai, ką nori tu. Ir visai nesvarbu, ką mano kiti. Gali klysti, kažką prarasti, tačiau tavęs laukia tavoji laimė.
Danielius EINIKIS
Jaunųjų korespondentų klubo narys
