Ūkelio mūkelės: svarbiau išgyvenimas, o ne laukų peizažai?
„Neberašai, ar aš nebematau tavo ūkelio istorijų?“ – paklausė viena pažįstama. Širdį pašildė klausimas apie tokius paprastus dalykus, apie kuriuos skaitytojams pasakojau iš savo ūkininkavimo vienkiemyje patyrimų. Klausimas smigtelėjo: tikrai, kodėl nepasakoju įvairių kasdieniškų nuotykių iš mūsų mažojo ūkelio?
Politika neaplenkia nė nuošaliausios sodybos
Greičiausiai neberašiau todėl, kad jaučiuosi panašiai kaip ir daugelis dabar, nežinioje, tarsi chaose, tarsi vertybių sendaikčių turguje, kur įprastus ir svarbius mums dalykus gali pasiimti atgal jei ne pusvelčiui, tai veltui ir pasidėti kur nors giliau į spintą prisiminimui.
Kai garbė nebereiškia garbės, kai elementarus mandagumas telieka tik aprašytas knygose, kai iki šiol galiojusi įstatymais, įvairiomis ilgai derintomis tarptautinėmis sutartimis paremta pasaulio tvarka apverčiama aukštyn kojomis ir pagrindinę vertę įgauna tik materialinė nauda, paprastos, mažos kasdieniško kaimo gyvenimo istorijos tame netikėtų pokyčių vandenyne atrodo tokios beprasmės, kad jų neverta net aprašyti.
Dabar svarbiau likimo ir išgyvenimo, o ne žydinčių pievų ar vilnijančio vasarojaus laukų peizažai. Svarbu ginklai. Treniruotės, visų, net moksleivių, karinis pasirengimas, jų tėvams ir seneliams buvęs privalomas tarybiniais laikais.
Menu vieną atsitikimą, kai Lietuvos tuometinė prezidentė Dalia Grybauskaitė su kamufliažine uniforma prigulusi ant žemės išbandė automatinį ginklą ir ši jos nuotrauka pateko į austrų laikraštį „Die Press“. Tai sukėlė tikrą ažiotažą tarp kariškių ir civilių. Pažįstami austrai nerimastingai stebėjosi, kas ten pas mus darosi – prezidentė (moteris!) su ginklu!
Mano pačios pasakojimai apie karinio mokymo pamokas vidurinėje mokykloje ar universitete vertė iš nuostabos išsproginti akis visus gražaus ir taikaus Vakarų pasaulio atstovus.
Menu, kaip Vokietijos pagrindinio televizijos kanalo reportažas sukrėtė vokiečių žiūrovus, pamačiusius, jog rusų vaikai su tikrais automatais jau žaidžia darželiuose. Tai buvo Rusijos karo prieš Ukrainą pradžioje. Dabar tai nebestebina, labai pozityviai priimame reportažus iš Lenkijos jaunimo gyvenimo, kur lenkų karinės pamokos jaunimui atrodo nė kiek ne blogiau už menamas sovietines.
To paties siekiame ir mes. Pašto dėžutėse jau radome informacinių brošiūrų „Jei krizė arba karas: kaip elgtis?“ Berods, supratome ir išmokome, kaip susikrauti pabėgimo kuprines, nors ne visi, sako valdžia, vis dar mažai pasirengusių.
Mes ne vieni – po Antrojo pasaulinio karo vos ne iki dabar net šio žodžio ištarti bijoję vokiečiai mūsų pavymui ėmė mokyti gyventojus kaupti atsargas ir rengti panašias kuprines, rengti išgyvenimo gamtoje stovyklas. Kai pasaulio tvarką ima keisti neprognozuojamo elgesio žmonės, kokia bus ateitis, nebežinome nė vienas.
Turbūt, jei galėtume, vietoje bandelių imtume kepti granatas. Ir vis trūktų tai ginkluotės, tai šaudmenų. Poligonų, priedangų, kurių nėra kur įrengti, pinigų, kurių nėra iš kur ištraukti – trūkstamų dalykų sąrašas nebaigtinis. Todėl visokios ūkelio istorijos savaime netenka prasmės, norėjau paaiškinti mielai pažįstamai. Bet ji skubėjo į autobusą, namo, nes laukė įprastiniai pavasario darbai sodyboje: sėti, sodinti. Net karui prasidėjus valgyti norisi visiems.
Ūkininkų padangė ne vien žydra
Gal tiems, kas „prie žemės“, lengviau nei didmiesčiuose? Kai pavasario diena maitina metus, gal lieka mažiau vietos nerimui, gal strikinėjantis gyvulių prieauglis ar pirmieji pasėlių daigai geriau numalšina bet kokius stresus? Bet ūkininkų padangė taip pat ne vien žydra. Nors šiemet šiek tiek lengvinama įvairių biurokratinių reikalavimų ir taisyklių našta tiek gyvulininkystėje, tiek augalininkystėje, rūpesčių ir čia – per akis.
Iki šiol gamta nelepino nei šiluma, nei geram derliui reikalingu drėgmės kiekiu. Artėja ganymo sezonas – nerimas braunasi į širdį, nes aplinkui jau girdisi plintanti baisi porakanopių gyvūnų snukio ir nagų liga. Ligą gali pernešti net vėjas. O vėjų Lietuvoje visais metų laikais netrūksta. Skiepų nuo snukio ir nagų ligos neturime, bent jau Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba savo internetiniame puslapyje kol kas skelbia, kad Lietuvai Pasaulio gyvūnų sveikatos organizacija yra suteikusi snukio ir nagų ligos neapimtos šalies statusą, ir vakcinacija pas mus ne tik nėra vykdoma, bet ir uždrausta.
Gyvūnai nuo šios ligos gali būti vakcinuojami tik užkrėstose teritorijose, tik nustačius serotipą, tuo atveju, jeigu taikomos neatidėliotinos priemonės nesustabdo ligos plitimo. Neatidėliotinos vakcinacijos planas turi būti suderintas su Europos Komisija. Po ligos likvidavimo vakcinuoti gyvūnai privalo būti sunaikinti. Bet kokiu atveju taikomi apribojimai prekybai ir eksportui. Liga, iš kažkur atsiradusi Vokietijoje, jau kažkaip „nukeliavo“ iki Vengrijos, Slovakijos.
Kas žino, kur ji pasuks artimiausiu metu, nes plitimo būdai įvairūs – gali platinti žmonės, turėję kontaktą su sergančiais gyvūnais, įvežama gyvūninės kilmės produkcija ar patys gyvūnai. Ligos sukėlėjai „keliauja“ su įvairiais laukiniais ir naminiais padarais, žmonėmis, mūsų naudojamu transportu, įvairiomis apyvokos priemonėmis. Šis bjaurus virusas gali išplisti 60 km sausuma ir daugiau kaip 300 km jūra. Jei jis pasirodys Lietuvoje, gerokai išnaikins ir taip apmažėjusius gyvulininkystės ūkius.
Nebeįveikiami ligų srautai
Jau pernai pažįstama jaunoji ūkininkė klausė, ar mes savo kelias karvutes ir prieauglį skiepijome nuo emfizeminio karbunkulo arba ūkiškai tariant klostridijų. Ne pirmi metai dėl šios ligos ji patyrė didelių nuostolių, ganykloje rado nugaišusią nemenką dalį mėsinių galvijų bandos, greičiausiai nuo užteršto žemėmis šieno susirgo net visus metus tvarte laikomos melžiamos karvės. Dabar moteris, pati veterinarė, skiepija visą bandą – kelis šimtus galvijų. Skiepo dozė – kelioms dešimtims gyvulių iš karto, tad mažam ūkeliui jis nelabai dėkingas, mažų dozių nėra, o didelės – nepigu. O ir veterinarų kaimuose sparčiai mažėja, jauni po studijų lieka miestuose, užsiima smulkiųjų gyvūnų gydymu.
Anot Veterinarijos akademijos profesoriaus daktaro Aliaus Pockevičiaus, emfizeminį karbunkulą, mirtiną atrajotojų ligą, sukelia klostridijos – sporas formuojančios bakterijos, esančios žemėje, kur jos gali išgyventi iki 25 metų, o gyvuliai apsikrečia per sausus pašarus ar ėsdami žolę. Liga progresuoja labai greitai, gyvuliai nugaišta per 12–48 val. nuo ligos požymių pradžios, dėl to ir pagalba bei gydymas būna pavėluoti.
Kita „maloni“ žinia – vadinama „mėlynojo liežuvio liga“, kuria serga naminiai ir laukiniai atrajotojai. Šios vabzdžių platinamos virusinės ligos atvejai jau registruoti kaimyninėje Lenkijoje. Kai atšils ir vėl sukils įkyrieji mažyčiai kraujasiurbiai mašalai, kurių naikinimui vis neberandame pakankamai lėšų, kažin kiek ilgai liga truks atkeliauti ir į mūsų pasienio bandas, o iš ten – ir toliau. Gyvulius galima skiepyti, bet kadangi šių ligų anksčiau kaip ir nebeturėjome, tinkamų ir greitai prieinamų vakcinų dabar nėra.
Kiaules dar auginantiems ūkininkams kasmet darosi vis sudėtingiau tęsti šią veiklą, nes dėl nesibaigiančio afrikinio kiaulių maro reikalavimai auga greičiau už paršus. Tiek, kiek suvalgome kiaulienos ir norėtume jos suvalgyti ateityje, seniai nebeužsiauginame, o įsivežame.
Paukščių augintojai vargsta saugodami savo pulkus nuo paukščių gripo, dar dabar plinta naminių ir laukinių paukščių vadinama Niukaslio liga. Ji jau registruota Lenkijoje, o turint galvoje, kad iš šios šalies inkubatorių masiškai vežamės naminių paukščių jauniklius, belieka tikėtis, kad jie tikrai vakcinuoti.
Dabartinės trumpaamžės dedeklės – tikros kiaušinių dėjimo patrankos, visai pamiršo, ką reiškia perėti, tad šį pavasarį vėl teks pirkti lenkiškų viščiukų. Ir ne tik mūsų ūkeliui.
Ar ravėti daržus – gėda
„Gal turi atliekamų bulvių“, – klausia viena pažįstama. Alergiškai anūkėlei ji ieškojo ekologiškai augintų, be trąšų, nepurkštų jokiais herbicidais ir kitais „-cidais“ daržovių. Bulvių pilna parduotuvėje, bet kai jas išverdi, tai pajuoduoja, kažkokios neskanios.
Po kurio laiko moteris sugrįžta prašydama dar vieno maišiuko – tokių gardžių bulvių jos šeima seniai bebuvo valgiusi. Pasisodink pas mus – pasiūlau. Duosiu sėklos. Ne dėl pelno tai pasiūliau, visai neketinu iš to uždirbti. Noriu tik suteikti žmogui galimybę pačiam nuo mažyčio daigelio iki derliaus pamatyti maisto kelią. Leisti pajusti, ką reiškia ne chemizuoto gamybinio ūkio produkcija, auginama be chemikalų, kad pamatytų ir pajustų savo akimis ir rankomis, ką reiškia nuravėti ir prižiūrėti vagų vagas bulvių, burokėlių, kitų įprastinių daržovių. Kad pajustų ir tai, kaip smagu imti savo užaugintą derlių, dalintis su kitais, girdėti, kad jiems tai patiko, skanu.
Ne tik dėl moralinio pasitenkinimo pasiūliau – juk mes visi galime kažką kažkaip užsiauginti, pasidalinti, prisiminti, kaip tą darė prieš mus gyvenusios kartos. Toks paprastas dalykas – sugebėti pasirūpinti sau maisto ne tik iš parduotuvės taip pat yra svarbus žingsnis saugumo link. Be to, gera profilaktika galvai pravėdinti nuo vis painesnių pasaulio galingųjų sprendimų.
Žinoma, kapstytis žemėse – ne tas prestižas, nei leisti laiką biure ar kur nors užsienyje. Ne visi tą ir gali bei privalo daryti. Tačiau tie, kas gali, tegul prisimena, kaip lyg senoje patarlėje, ką išmoksi, ant pečių nenešiosi.
Aukštojo mokslo ar kiti diplomai ravint piktžoles, pastebėjau, beje, nė kiek netrukdo.
Daiva SRĖBALIŪTĖ
Asociatyvi nuotr.
