Ukrainos kario stiprybė: giname savo namus
Nikolajus Neščeriotnas (Mykola Neshcheretnyi – ukr.) – netikėtas „Bangos“ svečias iš Charkivo, Ukrainos kariuomenės karys, kovojantis karščiausiuose fronto linijos taškuose. Nikolajus tuo metu atostogavo Gargžduose, mat čia prasidėjus karui prisiglaudė jo žmona, mokosi dukra, projektinę veiklą toliau tęsia jo uošvienė Angelika Ibrahimova, kuri yra tarptautinės nevyriausybinės organizacijos „Asterics“ vadovė, iš Charkivo pirmosiomis dienomis išgelbėjusi ir į Lietuvą atvežusi apie 100 neįgalių vaikų.
Nikolajus – savanoris, tvirtai apsisprendęs kovoti už savo Tėvynę, savo namus. Be skambių žodžių, be lozungų jis pasakojo apie tai, kaip jam, taikios profesijos žmogui, teko kariškio dalia. „O koks gali būti kitoks apsisprendimas? Argi Jūs negintumėte savo namų?“ – santūriai samprotauja „Bangos“ pašnekovas.
Pokalbis buvo ilgas ir nuoširdus, ne viskas sugulė į šį interviu, kažkas svarbaus dar liko ir paraštėse. Ateičiai, o mes būtinai pasinaudosime Nikolaujus kvietimu atvažiuoti pas jį į svečius, pamatyti jo nuostabiai gražią Tėvynė – Ukrainą. Tada, kai kartu jo namuose švęsime pergalę.
Kariauti išmoko fronte
– Kaip Jūs tapote Ukrainos kariuomenės kariu, ar anksčiau turėjote kažkokių sąsajų su karyba?
– Niekada netarnavau, nebuvau kariškis. Baigiau Charkivo nacionalinį Vasilio Karazino vardo universitetą, ekonomikos fakultetą, tad esu pasaulyje taikiausios profesijos atstovas – ekonomistas.
Jau pirmąją karo dieną mieste pradėjau ieškoti komisariato. Deja, iš Charkivo komisariatai jau buvo evakuoti, tad įstojau į teritorinės gynybos pajėgas.
Taigi, iki karo nebuvau automato rankose laikęs. Dabar esu zenitinio pabūklo vadas. Mano ekipaže yra 5 kariai: du ukrainiečiai, rusas, totorius. Taigi, esame tarptautinė komanda, beje, labai susiklausiusi ir kovingai nusiteikusi.
– Kokios buvo pirmosios karo dienos?
– Nežinia buvo blogiausias dalykas. Namuose vasario 24-ąją prabudome nuo sprogimų garso. Lyg ir supranti, kad karas jau realybė, bet nenori tikėti: negi taip gali būti?
Pirmosiomis karo dienomis jautėsi valdžios nepasiruošimas, nebuvo veiksmų koordinavimo. Tačiau gelbėjo pačių žmonių atkaklumas, drąsa, savanoriškumas. Štai, pavyzdžiui, Sumų miestas. Ten nebuvo karinių pajėgų. Gyventojai patys išlauždavo karinių dalinių sandėlių duris, imdavo ginklus ir atkakliai gynė miestą. Charkive, ačiū Dievui, karinės pajėgos buvo. Mes kariuomenei tuomet buvome tik pagalbininkai.
Pasiryžimas kovoti
– Kaip jūs išmokote valdyti ginklą?
– Iš „Youtube“. Kai karas užklupo, jau nebebuvo kažkokios kitos galimybės mokytis. Aš neturiu net pradinio karinio parengimo, universitete tokios disciplinos nebuvo. Kariauju jau pusantrų metų, bet iki šiol nesu net medicininės komisijos perėjęs.
Kariauti mokomės čia ir dabar, karo lauke. Tiesa, šiuo metu kai kurie mokymai vyksta, tačiau pusantrų metų kovodami fronte jau patys mokame daugiau nei mus moko kokiuose nors kursuose. Žinau, kad Klaipėdos rajono savivaldybė padeda Lymano miestui. Būtent ir ten man teko pernai lapkričio, gruodžio mėnesiais dalyvauti koviniuose veiksmuose. Turiu iš Lymano vaizdo įrašus, kuriuos paliksiu „Bangos“ redakcijoje.
– Jūs akcentavote, kad esate taikios profesijos žmogus, o dabar patiriate išbandymą karu. Kokia jausena civiliui tapti kariškiu?
– Taip, mes šaudome, bet jie, agresorės rusijos atėjūnai, – ne žmonės. Mes buvome Iziume, patyrėmė tą pragarą, matėme, ką jie padarė civiliams žmonėms. Juos, gruobuonis, žiaurius okupantus, vadinti žmonėmis liežuvis neapsiverčia.
Man neteko susidurti akis į akį su priešu, vienas prieš vieną, bet, be abejonės, kai mes šaudome į taikinį, matome siluetus. Mes žinome – jie ten. Tuo metu akivaizdžiai suvokiame, jog jie – priešai. Ir mes juos naikiname, o mus stiprina tvirtas žinojimas, kad visų pirma giname savo šeimą.
Supraskite teisingai: pirmosiomis karo dienomis mes pasiryžome kovoti ne už valstybę, bet pirmiausia už Tėvynę, gimtinę, savo miestą, gatvę, šeimą, tėvus. Priešas atėjo į tavo namus – tai ką dabar daryti? Ir aiškiau net negali būti: kiekvienas sąmoningas žmogus gintųsi, kovotų už savo namus.
Žinoma, priešakinėse linijose fronte iš pradžių baisu. Paskui pripranti. Bet blogiausias momentas yra tada, kai jau kariauji dvi tris savaites ir apima apatija. Savisaugos jausmas pasitraukia ir pavojaus jau nebejauti. Tai yra blogai, reikia labai susikaupti, rasti jėgų priešintis apatijai. Sąmonėje turi įvykti lūžis.
Per pusantrų metų, kuriuos esu fronte, iš penkių šimtų mūsų kareivių apie 50 kovos draugų žuvo. Tarp jų buvo ir tokių, kuriuos pažinojau nuo pirmųjų dienų fronte. Praradimo skausmas niekur nedingsta, tiktai galbūt dar labiau augina pasiryžimą neatsitraukti, kovoti iki galo.
Patikimi kovos draugai
– Kartais klausantis žinių atrodo, kad ukrainiečiams fronte lyg ir viskas kuo puikiausiai sekasi, o tokios žinios galbūt ir mus užliūliuoja.
– Žinote, tikrai kartais apmaudu, kad net Ukrainoje daugumoje miestų karo lyg ir nebėra… Kai kurių miestų, kurie nepatyrė karo, kurie yra toliau nuo aktyvių kovinių veiksmų, administracijos tebeišlaidauja fontanams, skverams, žodžiu, miesto komfortui. Mano nuomone, visi resursai karo metu turėtų būti nukreipti frontui.
Pozityvas motyvuoja, tačiau ir tiesa reikalinga, kokia ji nepatogi bebūtų. Antra, supraskime: priešai labai stipriai mokosi iš savo klaidų. Sakykime, mes iš pradžių pirmavome dronų panaudojimu, kovodami sėkmingai naudojome net proginius, buitinius. Nors jie smulkūs, bet labai padėjo pernešti granatas ir t. t. Rusai šiuo metu mus „perspjovė“: įkūrė gamyklą ir jau gamina dideliais kiekiais dronus patys. Jie jų visiškai netaupo. Mes jų neturime tiek, kiek reikia, tad su dronais turime elgtis labai atsakingai: saugoti kaip akies vyzdį, daug ataskaitų, raportų, biurokratizmo, jei jį prarandame.
Mes kariaujame ir fronte žinome, ko labiausiai trūksta, bet nelaukiame malonių iš dangaus. Jei ko reikia, patys susimetame, dalį savo atlyginimo nuolat savanoriškai skiriame savo karinėms reikmėms. Štai atkovoję pozicijas radome karinį sunkvežimį, bet jį reikėjo remontuoti, už 2–3 tūkst. dolerių supirkome dalis, patys ir suremontavome. Fronto priešakinėse linijose mašina „gyvena“ apie savaitę: baisūs keliai, minos, bombardavimai. Tas remontas, apie kurį pasakoju, nėra išimtinis atvejis, nes nuolat daug ką darome iš savo resursų, savo atlyginimų (mėnesinis atlyginimas yra maždaug apie 1 000 eurų), nes nieko nėra brangiau už gyvenimą. Jis vienas, tad nieko ir negaila, kad tik galėtum būti kuo saugesnis ir kuo geriau galėtum kovoti.
– Ar jums teko patirti kovos draugų išdavystę?
– Ne, niekada. Po pirmųjų mūšių mes jau suprantame, kas gali kariauti, o kas ne. Tad sąlyginai skirstome, kad vieni yra „darbingi“, o kiti – „nedarbingi“, kurie nesugeba nugalėti baimės jausmo, kritinėse situacijose gali netyčia pasielgti neadekvačiai. Dėl to negalima pykti. Ne visiems lemta būti kariais, bet kiti fronte gali pasitarnauti įvairiose kitose srityse: reikia ir gerų stalių, ir gerų virėjų, ir kt. Tai tie žmonės gauna būtent tokias užduotis, kurias geba įvykdyti. Ir jas įvykdo puikiai. Kai po užduoties grįžtame iš pozicijų ir randame garuojančią sriubą, tai esame dėkingi kovos draugams už vakarienę, nors jie ir nebuvo priešakinėse linijose.
Taigi, jokių nuoskaudų. Ir jokių išdavysčių.
Ryžtingas nusiteikimas pergalei
– Mums visiems rūpi labai svarbus viltingas klausimas: kada bus pergalė prieš agresorę?
– Bijau, kad karas dėl įvairių priežasčių pereis į lėtėjimo stadiją, tęsis 5–10 metų. Ta agresyvi valstybė turi didelius žmogiškuosius resursus, turi technikos, jie nieko negaili, žmogaus gyvybė jiems nusispjauti. Kartais matome, kad sankcijos agresorę veikia per silpnai arba net neveikia, atkovoję pozicijas randame paliktos amunicijos, technikos, kuri, pasirodo, neseniai pagaminta net kai kuriose Vakarų šalyse. Rusija, matyt, perperka iš trečiųjų šalių.
Kai mes esame užnugaryje, kai ilsimės, tada mums ypač stinga mašinų transportavimui. Esu ir pats iš savo santaupų džipą nupirkęs. Visa, kas geriausia, moderniausia skiriama frontui, ten, kur kovojama priešakinėse linijose, viskas sukomplektuota, kariai aprūpinti. Tvirtai tikiu, kad, nepaisant visokių sunkumų, pergalingai baigsime kovą, apginsime savo šalį. Mes laimėsime, bet tai, kaip sakiau, gali užtrukti. Bet mes ryžtingi, Ukrainoje nėra šeimos, kurioje kažkas nekariautų.
– Gal reiktų pasikviesti dirbančius tėvynainius iš norvegijų, švedijų?
– Svarbiausia, yra motyvacija. Mes išėjome Tėvynės ginti savanoriškai, tvirtai apsisprendę. Žmonių, kurie ateis kariauti priverstinai, mums nereikia. Fronte niekada negalėčiau pasikliauti tokiu žmogumi. Kovoti jis ne pats atėjo, o jį atvedė, tai kaip tokiu galima pasitikėti?
– Visgi kaip reagavo šeima, kai Jūs karui prasidėjus nusprendėte eiti į priešakines linijas, tapti Ukrainos kariu?
– Tėvai buvo prieš, tačiau manęs neatkalbinėjo. Tą rytą tylėdami kartu papusryčiavome. Išeidamas pasiėmiau gabalėlį lašinių, juodos duonos, termosą, kojinių. Kai pradėjau visa tai krautis į kuprinę, namiškiai galutinai suprato, kad esu apsisprendęs.
Nuo lemties nepabėgsi
– Karas žmogui yra nauja patirtis?
– Karas daugelį mūsų privertė perkainoti vertybes. Tas buities komfortas, prie kurio buvome įpratę – vis kažką taupyti, vis kažko daugiau siekti, vis kažko norėti, lenktyniauti – giliai mus buvo įtraukęs. O kare ateina suvokimas, jog tai taip laikina, smulkmeniška. Kare ateina nušvitimas saugoti ir džiaugtis kiekviena gyvenimo akimirka. Net kare gyvenimas yra toks gražus, nes pagaliau įsisąmonini, kad jis yra tik dabar. Rytojaus gali ir nebūti.
Štai buvo toks atsitikimas. Savanoriai mums atvežė puikių prancūziškų maisto produktų: sūrių, dešrų, kavos ir kt. Mes dar tebegalvojome, jog reikia tausoti ateičiai: nutarėme, kad dabar suvalgome kažkokį prastesnį maistą, o štai šitą atsidedame ateičiai. Ir štai atlėkęs sviedinys visas tas gėrybes sunaikino tiesiog mūsų akyse. Po to susimąsčiau, kad gyvename tik dabar, o būsenos, kurią vadiname paskui, gali ir nebebūti.
– Ar turite kokių nors savo įsitikinimų, kurie padeda ištverti juodžiausias karo akimirkas?
– Aš esu optimistas fatalistas: ir tai, kas gera, ir tai, kas bloga, vis tiek atsitiks. Nuo lemties neišsisuksi, tad tikrai gyvenimu reikia džiaugtis čia ir dabar.
Štai toks mano potyris: 12 dienų priešakinėse linijose. Sunku. Gruodis, purvas, nuotaika subjurusi. Gavome sausą davinį, o ten – drėgni arachisai. Aš paėmiau keptuvę, juos pakepinau. Ir pasklido nuostabus riešutų kvapas, primenantis namus. Visiems nuotaika pasitaisė, nors virš galvų švilpia kulkos, bet visus apėmė toks gerumo jausmas, kad tokio niekas niekada anksčiau, kai gyveno taikiame savo pasaulyje, nebuvo patyręs. Ir tas jausmas vėl mus sustiprina įveikti visus fronto sunkumus.
Mes apginsime savo namus. Tą tikrai žinau.
– Kaip praeina atostogos? Kiek jų gaunate?
– Ukrainos karys gali gauti du kartus per metus 30 dienų atostogų. Dar 10 dienų galima gauti atostogų, jei iškyla itin svarbios šeimyninės aplinkybės. Žinoma, jei mes važiuojame atostogų į užsienį, privalome gauti bataliono vado leidimą, karinis komisariatas žino mūsų maršrutą. Aišku, jeigu bataliono vadas nepasitikėtų, tai ir neišleistų. Gargžduose atostogauju su savo šeima, žmona ir dukra. Svarbiausia – čia nėra karo, čia yra ramybė, tyla. Tiesa, tiek fronte, tiek čia miegu ramiai. Tik sunkiau užmigti, kai šalta ir drėgna. Tokiu atveju man padeda termosas su šilta arbata. Jį gi pasiėmiau iš namų ir šis termosas lyg mano talismanas.
Vilija BUTKUVIENĖ
Virginijos LAPIENĖS nuotr.
