Už pažintį su knygų pasauliu R. Petrauskas dėkingas mamai

Buvęs gargždiškis, žinomas krepšinio komentatorius, „Protų kovų“ organizatorius Robertas Petrauskas prieš trejus metus savo gerbėjus nustebino išleisdamas istorinę knygą apie Antrąjį pasaulinį karą. Tik tada daugelis sužinojo apie dar vieną Roberto pomėgį – istoriją. Šiemet jau antrąją knygą „Lemtingi sprendimai“ pristatęs autorius Klaipėdos universitete yra baigęs istorijos studijas. Keista, bet šio pasirinkimo nepaskatino Roberto mama, Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos istorijos mokytoja ekspertė Vidutė Petrauskienė. Tačiau būtent ji Robertą supažindino su knygų pasauliu ir išmokė skaitymo malonumo. Vieną vėjuotą spalio popietę su dviem istorijai neabejingais žmonėmis apie visa tai ir kalbėjomės.

Istorija grįžo kaip pomėgis

Kol nepasirodė pirmoji istorinė knyga, ne kiekvienas žinomo krepšinio komentatoriaus, buvusio TV3 televizijos laidų vedėjo Roberto Petrausko gerbėjas žinojo faktą, jog jis Klaipėdos universitete yra baigęs istorijos studijas. Šią vasarą jau antrąją istorinę knygą išleidęs pašnekovas šmaikštavo, jog studijuojant istoriją krepšinio komentavimas buvo pomėgis, o dabar lyg viskas apsivertė aukštyn kojomis: istorija tapo pomėgiu, įkvėpusiu rašyti knygas, o komentavimas liko darbu. „Istorija į mano gyvenimą grįžo ne kaip profesija ar darbas, bet kaip pomėgis. Skaičiau be galo daug įvairių autorių istorinių knygų anglų bei rusų kalbomis. Tada man gimė mintis, jog nėra nė vienos lietuviškai parašytos istorinės knygos, kuri tiktų plačiajai auditorijai, nebūtų skirta tik istorikams. Pamažu brendo idėja imti ir tokią parašyti“, – pasakojo knygų autorius. R. Petrauskas prisiminė, jog apie šį sumanymą papasakojo ir mamai, tačiau jos reakcija nebuvo įkvepianti: „Mama ir šiaip savyje turi daug skepticizmo, tad ir tąkart sureagavo gana skeptiškai, suabejojo, ar verta imtis tokio darbo.“ Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos istorijos mokytoja V. Petrauskienė nustebusi klausėsi tokių sūnaus žodžių. „Ar tikrai aš taip pesimistiškai sureagavau, negali būti! Nors išties turbūt suabejojau, ar verta šiais laikais rašyti knygą. Juk milžiniškas darbas ne tik ją parašyti, dar reikia ir išleisti, ir sulaukti skaitytojų dėmesio“, – svarstė istorikė.

Skepticizmas dingo perskaičius

Visos R. Petrausko mamos abejonės baigėsi perskaičius pirmąją knygą „Trečiojo Reicho triumfas“. „Tai nuostabi knyga, neturėjau sūnui jokios kritikos. Robertas turi Dievo dovaną – gebėjimą istorinį vyksmą įvilkti į dėmesį prikaustantį pasakojimą, kupiną įvairių detalių, kurios pagyvina tekstą, – kalbėjo V. Petrauskienė bei tikino, jog sūnaus talentas ją maloniai nustebino: – Reikia tik džiaugtis, jog vaikai pralenkia tėvus, mokiniai – mokytojus. Jei to nebūtų, gyventume stagnacijoje, nebūtų progreso.“

R. Petrausko knygos išties sulaukė didžiulės sėkmės. Pirmoji parduota net 10 tūkstančių tiražu. Toks knygos populiarumas maloniai nustebino ir patį autorių. „Lietuvoje knygų leidyklos neorganizuoja didelių reklaminių akcijų, tad beveik vienintelė reklama naujai išleistoms knygoms yra ta, kuri sklinda iš lūpų į lūpas. Rašydamas knygą galvojau, jog žmonės gali turėti įvairių išankstinių nuostatų, kodėl jos neskaitys. Pavyzdžiui, viena jų, jog krepšinio komentatorius negali rašyti apie karą. Arba, jog apie II pasaulinį karą apskritai neįmanoma parašyti nieko naujo, neva viskas ir taip žinoma. Tad didžiausias įvertinimas man yra, jog žmonės ne tik perskaito šią knygą, atsisako tokių nuostatų, bet dar ir rekomenduoja kitiems paskaityti“, – kalbėjo pašnekovas.

Rašymas – didžiulis darbas

R. Petrauskas teigė, jog knygos kelias iki skaitytojo yra labai ilgas. „Knygos rašymas – didžiulis darbas, reikalaujantis daug laiko, įsigilinimo, energijos. Rengdamas knygą perskaitau ir apdoroju milžiniškus kiekius informacijos. Tam reikia skirti daug laiko, todėl rašant reikia daug ko atsisakyti. Praėjusių metų pradžioje priimtas sprendimas kuriam laikui pasitraukti iš televizijos – taip pat duoklė knygos rašymui, – sakė jis bei pastebėjo, jog neidamas į darbą kaip visi nuo 8 iki 17 val., dirba gerokai daugiau: – Kai rašau, stengiuosi atsikelti bent keliomis valandomis anksčiau, kol visi dar miega. Tai geriausias laikas apmąstymams, susikaupimui. Dažnai būna, jog rašau visą dieną, o vakare leidžiant laiką su šeima galvoje ir toliau sukasi mintys apie knygą. Kartais net eidamas miegoti stengiuosi užprogramuoti savo smegenis, jog padėtų man rasti sprendimą, kaip sudėlioti vieną ar kitą knygos vietą. Tokiais atvejais ryte pabundi neišmiegojęs, nes smegenys ne ilsėjosi, o dirbo, bet turėdamas sprendimą.“ Pašnekovas sakė, jog rašant knygą nukenčia ne tik šeima, kuriai tada skiria tikrai nedaug dėmesio, bet ir draugai, su kuriais tiesiog nebelieka laiko susitikti. Tačiau knygų autorius įsitikinęs, jog grąža, kurią gauna parašęs knygą, atperka visus vargus: „Tomis akimirkomis jautiesi toks laimingas, jog visi patirti sunkumai užsimiršta. Skaitytojų įvertinimas lyg iš naujo įkrauna nusėdusią bateriją, ir esi vėl pasiruošęs naujiems darbams.“

Domėjosi nuo vaikystės

Prieš daugiau nei dešimtmetį istorijos studijas Klaipėdos universitete baigęs R. Petrauskas paklaustas, ar jas rinkosi paskatintas istoriją mokančios mamos, tikino, jog tiesioginių sąsajų nedarytų: „Mokykloje labiau mėgau humanitarinius mokslus nei tiksliuosius. Istorijos pamokos man taip pat labai patiko. Būdavo, kad pradinėse klasėse po pamokų aš sėdėdavau pas mamą kabinete stebėdamas, kaip ji veda istorijos pamokas. Man tada patikdavo klausytis pamokų vyresniesiems, nes viskas atrodydavo kitaip, istorijoje būdavo mažiau supaprastinimo nei ją aiškinant pradinukams.“ Baigęs vidurinę mokyklą R. Petrauskas net nesvarstė galimybės rinktis istorijos studijų. Jam atrodė, jog baigti istoriją reiškė dirbti mokytoju mokykloje, dėstytoju universitete arba dulkėti kažkur tarp archyvų. Visa tai neatitiko šiuolaikinių gero gyvenimo perspektyvų. Todėl jis pasirinko politologiją. „Po pirmo kurso, kai reikėjo rinktis specializaciją, aš pasirinkau istoriją, nes į politologiją nebeliko vietų. Tuo metu istorijos katedra Klaipėdos universitete buvo labai stipri, dėstė puikūs dėstytojai, kurie buvo savo darbo fanatikai. Būtent iš jų pasisėmiau tikrojo supratimo, kas tai yra istorija“, – prisiminė jis.

V. Petrauskienė sakė, jog sūnaus noras studijuoti istoriją jos nenustebino. „Tokio sprendimo tikrai neskatinau, bet nenustebau, nes Robertas nuo vaikystės domėjosi istorija. Pamenu, kai perskaitęs storiausią knygą, ėmė mane egzaminuoti apie antikos deivių ir dievų vardus. Jis juos visus mintinai išmoko, o man buvo gėda, nes daugelio neprisiminiau“, – šypsodamasi situaciją iš praeities pasakojo pedagogė.

• Robertas Petrauskas įsitikinęs, jog itin didelis mamos nuopelnas, jog sudomino jį knygų pasauliu, įskiepijo skaitymo malonumą: „Knygų pasaulyje yra didžiausi pasaulio lobynai. Kas neskaito knygų, tas negali būti iškalbingas. Aš perskaičiau visas knygas, kurios buvo mokyklos, vėliau Gargždų bibliotekoje.“ Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos mokytoja ekspertė Vidutė Petrauskienė patvirtino, jog Robertas nuo vaikystės buvo pamišęs dėl knygų: „Prisimenu, kaip vakarais būdavo neįmanoma priprašyti jo eiti miegoti. Išjungdavau kambaryje šviesą, o jis atsiguldavo ant kilimo, užsidegdavo žvakę ir pasislėpęs skaitydavo.“
• R. Petrauskas mano, jog ir šiuolaikiniams vaikams labai svarbu skiepyti meilę knygai. „Gal net nereikia versti vaikų skaityti knygų pagal kažkokį sąrašą, o leisti jiems patiems pasirinkti. Juk, pavyzdžiui, knygos apie Harį Poterį nėra joks literatūrinis šedevras, bet pažiūrėkime, kiek daug vaikų jos sugrąžino prie knygų. Jei vaikas perskaitė visas tos serijos knygas, jis jau užsikabino, pajuto skaitymo malonumą, todėl pabaigęs paskutinę knygą tikriausiai natūraliai susimąstys: o ką dabar dar perskaityti“, – svarstė istorinių knygų autorius.