Užburtasis trikampis
Kai niekaip negali pabaigti darbo, įveikti kliūčių, įkyriai kartojasi tos pačios klaidos, dažnai išsprūsta pasakymas „kažkoks užburtas ratas“. Atsidurti tokiame užburtame rate nėra malonus dalykas. Trypčiojimas vietoje neretai piktina, erzina ar skatina nepasitikėjimą savo jėgomis. Tačiau be tokio užburto rato yra dar ir užburtas trikampis, kurį, artėjant Mokytojo dienai, ir noriu prisiminti. Tas trikampis – tai mokykla, mokinys, tėvai. Jame taip pat metai iš metų kaupiasi akivaizdžiai nereikalingi dalykai, bet keisti šito vis nesiimama.
Pirmiausia vaikų nenoras mokytis. Vienas lietuvių kalbos mokytojas iš Vilniaus rašo savotišką internetinį „Mokytojo dienoraštį“, kuriame pasakoja savo darbo ypatumus, analizuoja išgyventas darbines situacijas, dalijasi patirtimi. Paskutinis mano skaitytas įrašas buvo apie tai, jog iš mokyklų reikia išmesti vienetukininkus. Jeigu mokinys nelanko pamokų, neatlieka užduočių ir renka neigiamus įvertinimus, ar bereikia jam brukte brukti atestatą, – klausia pedagogas. Deja, tokiam užsitingėjusiam išgyventi yra sukurta visa pagalbos grandinė. Jo negalima nei pašalinti iš mokyklos, nei palikti antramečiauti, todėl siūlomi visokie atsiskaitymai, užduotys vasarai ir t. t. Nušvitimas dažniausiai neateina, bet šiek tiek parašęs, šiek tiek paskaitęs toks mokinys keliauja toliau, o per vasarą pailsėjęs mokytojas, žiūrėk, būna atlaidesnis,
gailestingesnis ir vėl suteikia indulgenciją naują šansą. Ne tik iš gailesčio ar viltingo tikėjimo jaunu žmogumi,
bet ir dėl nenoro užsikrauti papildomų darbų ir rūpesčių. Tai ne vienintelės priežastys, nulemiančios taikstymąsi su nesimokymu. Kur dar tokiu atveju neišvengiami konfliktai su tėvais, kurie savo vaiką dažnai mato kitoje šviesoje?
Tėvai – neabejotinai svarbi ir reikšminga pedagoginio trikampio dalis, kuri ypač suaktyvėja pradinėse klasėse ir mokyklos baigimo metais. Vidurinėje ugdymo grandyje ji dažnai būna gana rami, nes tėvai įsivaizduoja, kad, jei patikėjo savo vaiką mokyklai, tai ji už viską ir atsakinga (o dažnai su paaugliais ir patys nesusišneka). Taigi taip visų stumiamas, tempiamas, spaudžiamas ir pagailėtas tinginys ritasi toliau, šiaip taip išlaiko egzaminus ir baigia dvylika klasių. O kadangi priėmimo į aukštąsias mokyklas balų kartelė gana žema, tai, tėvams mokant už mokslą, dar ir kokį universitetą baigia. Norit, kad toks žmogus būtų medikas, inžinierius ar jūsų vaikų mokytojas? Įsivaizduoju atsakymą.
Pramogų verslo žmogumi tituluojamas Arūnas Valinskas viename interviu pasakodamas, kaip rinko (taip dabar jau yra) savo vaikams mokyklas ir mokytojus, kaip visada, tiesmukiškas: „Jei patikėsime savo vaikus trejetukininkams, tai tokius ir turėsime.“ Jis pabrėžė, kad šeimoje, kaip ir valstybėje, galioja tam tikra tvarka. Jeigu vaikai matys savo tėvus, skaitančius knygą, skaitys ir patys, jei kilnojančius butelį – greičiausiai irgi atkartos. Neretai iš pašalpų gyvenančių tėvų vaikai taip pat laukia, kad jiems viskas būtų duota, pamirštant žodį „darbas“. O vaiko darbas – gerai mokytis. Negaliu tam nepritarti. Žinoma, jog ne kiekvienas apdovanotas stipriais gebėjimais, bet pastangos darbą atlikti kaip galima geriau turėtų būti privalomos. Galima klausti, o kodėl mokytojai tyli? Kodėl jie nekelia šių problemų? Jie netyli, bet kam kalbėti, kai vis tiek niekas neklauso. Kažin ar tokį minėtą mokytojo dienoraštį skaito kas nors daugiau be pačių mokytojų.
Užtat nureformuotoj ir nususintoj švietimo sistemoj, kaip ir ekonomikoj, sparčiai sukama į privatizaciją, plečiasi privačių mokyklų tinklas, išsivesdamas ir geriausius mokytojus. Tai dar labiau didina atskirtį visuomenėje. Ir, kaip dabar populiaru sakyti, neišvengiamai spartina segregaciją. O kur dar mobingas? Argi manote, kad jį patiria tik medikai, vairuotojai, dar kažkas, bet tik ne mokytojai? Taigi, kad ne. Deja, dar gajus požiūris, jog mokytojas – inteligentas, turintis išlikti aukščiau už žemus poelgius ar nuoskaudas. Jis nesiskundžia, jis kantrus ir tyliai priima administracijos pasityčiojimus ar profesinį smukdymą. Gražu, dora, bet šiam laikui jau visai netinka. Kaip padėsi mokiniui, kaip jį apginsi, jei negali apginti savęs. Tad negaliu nesižavėti mokytojais, kurie netyli, kurie kalba, žino savo teises ir reikalauja, nes ko jau ko, o pareigos mokytojui priminti nereikia. Manau, kad tokie ir yra šiais metais į Aldonos Gedvilaitės-Treijos premiją ir Metų mokytojo titulą siūlomi pedagogai.
Kartos keičiasi, keičiasi požiūris, ugdymo supratimas, bet užburtasis trikampis „mokykla, mokinys, tėvai“ neišardomas, nors mokykla dažnai primena mūšio lauką, kuriame išlieka tik stipriausieji, tėvai neretai moko mokytojus, manydami sugebą daugiau, o vaikai mėgina nesimokydami baigti mokyklą. Ir vis dėlto ant jo, ant šio trikampio, laikosi mūsų visuomenė.
Dalia DAUGĖLIENĖ
Gargždiškė
