V. Gaigalaičio globos namai tęsia įkūrėjo misiją
Viliaus Gaigalaičio globos namai šiemet švenčia 90 metų gyvavimo sukaktį. Išlikęs senasis pastatas, kuriame buvo įkurdinti pirmieji bėdoje atsidūrusieji. Pažeidžiamų žmonių grupės, kurioms reikia pagalbos, visuomenėje neišnyko. „Argi visiems taip malonu apsigyventi globos namuose? – retoriškai klausė šios įstaigos vadovas Ginteris Harneris. – Čia žmogus atvyksta dėl lemtingų, svarbių priežasčių. Ir čia turi jaustis saugiai, oriai.“
Seno žmogaus kostiumas
Jubiliejinių metų renginių ciklas V. Gaigalaičio globos namuose prasidėjo Gargždų ir Priekulės miestų šventėse: šios įstaigos komanda pristatė savo veiklą. „Vykdėme edukaciją „Seno žmogaus kostiumas“, imituodami jo fizinę būklę – klausos, regos prastėjimą, judesių sulėtėjimą. Kiekvienas jį pasimatavęs galėjo įsijausti į senyvo žmogaus būseną, kad suprastų ir atjaustų, – dėstė direktorius G. Harneris. – Patiko jauni edukacijos dalyviai, kurie, pasimatavę seno žmogaus kostiumą, sakė bandantys suprasti savo močiutę, kitą senyvą giminaitį, kodėl jie gyvena lėčiau.“
V. Gaigalaičio globos namų komanda šiose edukacijose taip pat pristatė savo veiklą. „Norime išbraukti nuostatą, kad tai „ubagų“, „invalidų“ namai. Retsykiais tai išgirstu – kartais patiems gyventojams, čia seniai radusiems pastogę, išsprūsta, kad jie „tokie“, – apgailestavo direktorius.
Rugsėjo pradžioje globos namuose buvo 206 gyventojai, iš kurių beveik pusė – sunkiai slaugomi. „Paskutiniaisiais metais mažėja žmonių, nes kuriame aplinką pagal Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos suformuotas globos namų normas, – kalbėjo penktus metus įstaigai vadovaujantis G. Harneris. – Dabar žmogui reikia dvigubai daugiau ploto – 10 kvadratinių metrų – reikia erdvės, kad jaustųsi saugiau, oriau.“
Pastangos palaikyti savarankiškumą
Pasak vadovo, globos namuose kasmet apsigyvena sunkesnės būklės žmonės, kurių priežiūrai reikia daugiau pastangų. Pagal paslaugų teikimą čia išskirtos 5 gyventojų grupės: senyvi, sunkios negalios, be to, varginami proto, psichikos negalių ir demencijos. Jie gyvena vienoje aplinkoje, išskyrus pastarąją: prieš porą metų atskirame pastate įkurtas specializuotas Demencijos skyrius, skirtas sergantiesiems įvairiomis neurodegeneracinėmis ligomis, – vienintelis Klaipėdos apskrityje. Jame yra 18 vietų, bet, direktoriaus teigimu, poreikis didesnis, tačiau galimybės plėstis nėra. Žmonės gyvena jaukiuose vienviečiuose ir dviviečiuose kambariuose. Virtuvėlėse darbuotojai padeda šiems gaminti maistą, su jais dirba kineziterapeutė, užimtumo specialistas, ergoterapeutė. Socialinė darbuotoja Lina Druktenienė patikino, jog šiems gyventojams skiriama daug dėmesio, palaikomi jų įgūdžiai.
G. Harnerio teigimu, senyvi žmonės, ateidami gyventi į globos namus, dažniausiai įsivaizduoja čia gausią tarną. „Ne, jie gauna pagalbininką, padedantį atlikti kai kuriuos darbus, kuriuos sunku patiems padaryti – stengiamės palaikyti savarankiškumą, – atskleidė direktorius. – Su senyvais žmonėmis daug kalbamės norėdami įtikinti, kad patys gali kai ką pasidaryti. Motyvacija dingsta dėl skausmo, blogos savijautos, bet reikia atrasti jėgų ir daryti. Elementari tiesa, kad judėjimas yra gyvenimas. Sunkiai slaugomi gyventojai taip pat sodinami į vežimėlius, vežami į lauką: jie turi matyti aplinką, o ne tik lubas ir duris.“ Globos namų vadovas akcentavo, jog svarbus darbas su gyventojų artimaisiais, kurie išgyvena palydėdami į globos namus savo tėtį, brolį ar mamą. „Dar įsivaizduoja, kad čia jiems reikia visko papildomai nešti, ypač maisto – vakare gyventojui atneša cepelinų“, – šyptelėjo direktorius.
Valdiški, bet kur geriau rasi
Viena globos namų gyventoja nuolat nepatenkinta maistu. Ir tą dieną čia lankantis ji tikino, jog kasdienis valgis – tik bulvės ir rauginti agurkai bei kopūstai. Tačiau užsukus į virtuvę, virėjos baigė gaminti keptus varškėtukus ir maltinukus, virė frikadelių sriubą.
G. Harneris sakė esąs patenkintas maisto padalinio komanda. Globos namų gyventojai maitinami 5 kartus per dieną, maistas ruošiamas pagal dietas, kai kuriems – specialus. Gyventojai pietus gali rinktis iš dviejų antrųjų patiekalų. „Vieno žmogaus maitinimui skiriama 5,40 Eur per dieną: ši suma – tik maisto produktams, neįskaitant darbo ir kitų sąnaudų“, – patikino vadovas.
„Nepatinka maistas? Gali savo nusipirkti“, – kalbėjo 11 metų šiuose globos namuose gyvenantis Adomas.
Danielius čia praleido 14 metų. „Žmona mirusi – esu vienišas, be kojų – niekam nereikalingas, – atskleidė jis. – Čia valdiški namai – ne šeima, bet kur geriau rasi: esi švarus, sotus, apžiūrėtas.“
„Viena likusi prieš porą metų pasiprašiau čia, – kalbėjo Valtrautė, bebaigianti aštuntą dešimtį metų. – Nesiskundžiu – gerai čia: šilta, švaru, susirgus pasirūpina darbuotojai. Direktorius rūpestingas, darbuotojai mus prižiūri.“
Vizija – modernizacija
Per pastaruosius 4 metus keitėsi globos namų aplinka. „Pradėjęs čia dirbti, pastebėjau daug ribotai naudojamų erdvių, kurias stengėmės atverti labiau, – dėstė G. Harneris. – Į kitą vietą perkėlėme maldos kambarį, pastatėme saulės elektrinę, kurios galingumas – 100 kilovatų. Tai labai mums padėjo svyruojant elektros kainoms. Įsirengėme dujinę katilinę – anksčiau šią paslaugą pirkome.“
Šiemet įrengti du liftai – dabar yra trys. Viename korpuse atsiradęs liftas palengvino ne tik gyventojų judėjimą, būtį, bet ir darbuotojų sąlygas.
Tačiau didžiausios permainos – ateityje. Prieš metus pradėta kurti vizija, kokie gali būti globos namai. „Turime architektūrinį planą, jau formuojamas techninis darbo projektas. Ilgai buvo mąstoma apie esminius pokyčius, kapitalinį remontą, – dėstė direktorius. – Kursime šiuolaikiškus globos namus, atitinkančius ministerijos reikalavimus. Iš Europos regioninės plėtros fondų tam numatyta 4,5 mln. eurų.“
Po kapitalinio remonto vienai gyventojų grupei (15–20 žmonių) bus skirta po 1 kambarį su vonia ir bendros erdvės su valgomuoju, vieta, skirta užsiėmimams. Taip bus įrengta visuose aukštuose. Naujame architektūriniame plane numatytos naujos erdvės darbuotojams – pagerės jų darbo sąlygos. „Tikiuosi, kad vizija taps realybe – pirmieji žingsniai yra. Rajono Savivaldybė pritarė tam, kas planuojama“, – patenkintas kalbėjo globos namų vadovas G. Harneris.
Praėjusį penktadienį V. Gaigalaičio globos namus gaubė šventinė nuotaika: gyventojai ir jų artimieji, darbuotojai su svečiais susirinko į savo įstaigos 90-ąjį gimtadienį. Šventėje dalyvavę Klaipėdos rajono savivaldybės vicemerai Vytautas Butkus ir Violeta Riaukienė pasveikino gimtadienio dalyvius.
Spalio mėnesį į šventę rinksis darbuotojai ir kolegos iš kitų įstaigų.
Virginija LAPIENĖ
Autorės nuotr.
Vilius Gaigalaitis (1870–1945) – vienas iškiliausių Lietuvos teologų, Mažosios Lietuvos kultūros ir politikos veikėjas, mokslininkas, publicistas. Aktyvia politine veikla jis užsiėmė daugiau nei 20 metų.
V. Gaigalaitis gimė ūkininkų šeimoje tuometėje Vilkyškių parapijoje, mokėsi Klaipėdoje ir Tilžėje, studijavo Karaliaučiaus universitete. Įšventintas į kunigus (1900 m.) dirbo Ramučių, Katyčių parapijose, 1902–1915 m. – Priekulės parapijoje.
Svarbi V. Gaigalaičio gyvenimo dalis susijusi su Klaipėdos krašte veikusia labdaros, kultūros ir švietimo draugija „Sandora“, įsteigta 1904 m. – jis buvo šios pirmininkas.
1926 m. „Sandora“ Plikiuose, buvusios muitinės pastate, atidarė senelių, invalidų ir našlaičių prieglaudą, vėliau – Tauragėje ir Laugaliuose. Plikiuose pritrūkus vietų, draugija nupirko nugyventą ūkį Laugaliuose, kuriame 1934 m. apgyvendino globotinius. Po pusmečio pastatą suniokojo gaisras. Buvo nuspręsta jį suremontuoti ir išplėsti. 1935 m. pabaigoje atidarytas naujasis prieglaudos pastatas.
Po 1939 m. kovo 23 d. „Sandora“ buvo priversta savo veiklą nutraukti.
V. Gaigalaitis ir jo žmona palaidoti Elniškės kapinėse, netoli Priekulės.
