VEIKLOS KRYPTIS – KEISTI VISUOMENĖS POŽIŪRĮ Į MAISTĄ IR JO VARTOJIMĄ
VVG „Pajūrio kraštas“ telkia vietos maisto gamintojus, ūkininkus, kaimų bendruomenių aktyvistus naujoms veikloms, skatina naują požiūrį į ekologiško maisto gaminimą ir vartojimą, suteikia galimybę pristatyti savo produkciją ir susirasti partnerių užsienyje.
Birželio mėn. VVG „Pajūrio kraštas“ užbaigė dvejus metus trukusį tarptautinio bendradarbiavimo projektą „Ekologiškas maistas ir tvarios maisto tiekimo grandinės“ („Organic Food and Sustainable Food Supply Chains“) pagal priemonę „VVG bendradarbiavimo projektų rengimas ir įgyvendinimas“, kuriame dalyvavo kartu su dar šešiomis Europos Sąjungos šalimis: Slovėnija, Latvija, Lenkija, Italija, Suomija, Švedija. 2025-05-30 šio projekto rezultatai buvo pristatyti Brožiuose vykusioje konferencijoje „Trumpa grandinė – ilgalaikis poveikis sveikatai“, kurią VVG organizavo kartu su VšĮ „Samtis sveikatos“. Neatsitiktinai dvi organizacijos „supynė“ du renginius į vieną, nes „Samtis sveikatos“ – pirmasis pareiškėjas, įgyvendinęs projektą pagal pačios VVG sumanytą idėją, įtrauktą į 2016–2023 m. vietos plėtros strategijos priemonę „Įtraukios paslaugų ir verslo infrastruktūros kūrimas ir plėtra“.
Tarptautinio projekto, kurio koordinatorius buvo Slovėnijos VVG, jų tikslai, sujungę partnerių iš Slovėnijos, Italijos, Suomijos, Švedijos, Latvijos veiklas, buvo aktualūs visoms šalims, taip pat ir Lietuvai. Buvo numatyta keistis gerąja patirtimi tarp partnerių bendram ES strategijos „Nuo lauko iki stalo“ tikslo įgyvendinimui. Projekto veiklomis buvo skatinama ekologiško maisto gamyba ir vartojimas VVG teritorijose, trumpųjų maisto tiekimo grandinių kūrimas ir plėtojimas.
Kiekviena projekte dalyvaujanti VVG rengė tarptautines konferencijas, mokomuosius vizitus. Tokiu būdu, vykstant žinių mainams tarp bendradarbiaujančių šalių, susikūrė neformalus tarptautinis partnerių tinklas, tarptautinė gerųjų patirčių duomenų bazė, tarptautinis apskritasis stalas. Kiekviena projekte dalyvaujanti šalis stengėsi supažindinti su savo teritorijos geriausiais gamintojais, ūkininkais, bendruomenių atstovais, daugiau dėmesio skirdami jauniems žmonėms. Projekto dalyviai galėjo užmegzti tiesioginius ryšius, pristatyti savo gaminamą produkciją, dalintis gerąja patirtimi.
Šis projektas – ne teorinė vizija, o praktinių sprendimų rinkinys, įgyvendinamas realiuose kaimuose ir bendruomenėse, jis skatino ekologiško maisto gamybą, trumpąsias tiekimo grandines, tiesioginius ryšius tarp ūkininkų ir vartotojų, o kartu ir pasitikėjimo kultūrą.
VVG „Pajūrio kraštas“ daug dėmesio skyrė gerosios patirties sklaidai Klaipėdos rajone, siekė keisti žmonių, ypač jaunimo, moksleivių, vietos valdžios požiūrį į sveikesnio maisto gaminimą ir vartojimą, panaudojant vietos išteklius. Projekto metu vyko net trys apskritojo stalo diskusijos su Klaipėdos rajono savivaldybės, ūkininkų ir švietimo įstaigų atstovais apie elektroninės maisto sistemos mokykloms ir darželiams kūrimą. Projekte aktyviai dalyvavo Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos moksleiviai ir mokytojai, kuriems buvo surengtas mokomųjų renginių ciklas bei išvyka į Biochemijos ir technologijos laboratoriją Babtuose ir Kauno technologijos universiteto Maisto institutą bei UAB „Ekofrisa“ Prienuose. Projekto metu buvo sukurta filmuota medžiaga, skirta projekto tikslinėms grupėms ir tarptautiniams partneriams, apie trumpųjų maisto tiekimo grandinių kūrimą ir jų naudą.
2024 m. birželio mėnesį Slovėnijoje vykusi konferencija tapo ne tik rezultatų pristatymu, bet ir įkvepiančiu tarptautiniu dialogu apie tvarų maistą. Visų septynių šalių partneriai – iš Slovėnijos, Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Italijos, Suomijos ir Švedijos – susirinko pristatyti savo nacionalines patirtis, įžvalgas ir gyvas gerąsias praktikas. Delegacijos pabrėžė, kaip vietinės kultūros ir tradicijos formuoja požiūrį į maistą, o kartu ir į bendruomeniškumą bei tvarumą.
Slovėnai pristatė trumpą tiekimo grandinę kaip pasitikėjimo ir socialinio ryšio formą, kurioje ūkininkai, mokyklos ir vaikai kartu planuoja, augina, mokosi – tai ne tiekimo sistema, o gyvenimo filosofija. Italai kalbėjo apie mokyklų valgyklas kaip bendruomenės centrus, kur vaikai ne tik valgo, bet ir dalyvauja maisto sprendimuose, o kiekvienas ūkis tampa kultūros saugotoju. Suomiai įkvėpė REKO modeliu – prekybos centrų nereikia, kai yra skaidrumas, „Facebook“ grupė ir pasitikėjimas. Švedai parodė, kad edukacija prasideda ne klasėje, o ūkyje, kur vaikai per patirtį suvokia sezoniškumą, ekologiją ir atsakomybę. Lenkai sužavėjo inovatyvia idėja – pomidoras kaip edukacinė priemonė, kai geodeziniai šiltnamiai tampa ir mokymosi, ir bendruomenės centrais.
Latviai pateikė įkvepiantį pavyzdį, kaip trumpą tiekimo grandinę gali kurti ne tik ūkininkai, bet ir mažieji namų gamintojai, kurie net neturi žemės. Šie žmonės sėkmingai tiekia produktus vaikų darželiams, viešajam sektoriui, o kai kurie net eksportuoja savo produkciją. Tai parodė, kad trumpa grandinė prasideda ne nuo traktoriaus, o nuo pasitikėjimo, kūrybiškumo ir partnerystės.
Ši konferencija įtvirtino tarptautinį tinklą ir tapo ne tik rezultatų dalybų platforma, bet ir tolesnio bendradarbiavimo kelrodžiu. Partneriai išsiskirstė su naujomis idėjomis, stipresniais ryšiais ir aiškesne vizija – kaip trumpinti kelią nuo lauko iki stalo taip, kad jis augintų ne tik maistą, bet ir pasitikėjimą, žinias bei pokytį.
Surengti 3 mokomieji vizitai į Italiją ir Slovėniją projekto dalyviams parodė, kad Lietuva dar gerokai atsilieka nuo šių šalių, kur vietos maisto vartojimo tradicijos tiesiog įaugusios žmonėms į kraują, o kiekviena vietovė turi kažkokį išskirtinį produktą, kuriuo didžiuojasi ir pristato kaip vietos identiteto dalį. Italijoje, Sardinijos regione Campidano, apsilankę vietos restoranuose įsitikinome, kad italams ekologija yra gyvenimo būdas, o ne reklama. Patiekalai gaminami iš vietos, o ne iš atvežtinių produktų, o ūkininkai nuolat tiesiogiai bendrauja su vartotojais. Sardinijoje projekto partneriai pristatė ekologinių ūkių vystymo būdus be tarpininkų, kaip galvijų ūkiai keičia veiklos kryptį nuo pieno prie mėsos gamybos, parodė, kaip auginamos daržovės mums neįprastomis kalnų sąlygomis.
Italijos Venetos ir Štirijos regionuose VVG atstovus priėmė riešutų auginimo ūkis „Riešuto širdis“, kuris priklauso Gaggia šeimai ir yra vienas garsiausių Italijoje tos krypties ūkių. Pažintis su ūkiu prasidėjo nuo apsilankymo riešutmedžių auginimo vietoje. Akį traukė lietuviams neįprastas vaizdas – šalia riešutmedžių auga vynuogės, visur driekiasi drėkinimo sistemos. Klausimų lydėjusiam ūkio atstovui netrūko: mūsiškiai domėjosi viskuo – pradedant dirvos struktūra, baigiant vabzdžių viliojimo metodais. Pažintis su ūkiu tęsėsi pastatuose, kur įrengta graikiškų riešutų apdorojimo ir fasavimo linija, saugyklos. VVG atstovai domėjosi ne tik įmonėje taikomomis inovacijomis, bet ir pardavimų keliais, produktais iš riešutų.
Projekto dalyviai apsilankė Luganos vynų regione, vyndarių asociacijos narių būstinėje CA LOJERA („Vilko namai“). Susitikimo metu su asociacijos atstovais vyko diskusijos apie vietos valdžios pagalbą vyndariams, apie vyndarių problemas, kurias jie sprendžia kartu, kaip asociacijos nariai. Buvo įdomu ir naudinga sužinoti, kaip senas tradicijas puoselėjantis vyndarių amatas perduodamas šeimos nariams iš kartos į kartą, kaip atsakingai italai siekia produkto kokybės, tuo pačiu palaikydami savo regiono gamintojų produkcijos prestižą.
Visiems labai patiko visą 100 metų skaičiuojantis ir vis tai pačiai Zordan šeimai priklausantis „Magdalenos ūkis“. Čia dirba visi – nuo mažiausio iki vyriausiojo šeimos nario. Šeima į veiklas įtraukia bendruomenę – kviečia pradinukus pažinti gyvenimą kaime, suaugusiesiems organizuoja močiučių laikų patiekalų pamokas, rengia pikniko stiliaus vakarienes pačiame vynuogyne. Zordan šeima ypač daug dėmesio skiria ekologijai ir beatliekinei gamybai.
Ornellos Molon vynų ūkyje, kuris mena dar Venecijos Respublikos laikus (XVIII a.), vyko diskusijos apie vietos maisto kultūros puoselėjimą, kokiais būdais VVG gali prisidėti prie šio tikslo. Mokomojo vizito dalyviai akcentavo, kad susipažinimas su italų patirtimi puoselėjant vietos maisto kultūrą, vietos kooperaciją labai naudingas, nes mūsų šalyje dėl istorinių aplinkybių nėra ilgamečių šeimos verslų tradicijų.
Slovėnijoje projekto dalyviai domėjosi ūkininkų kooperacija. Visus nustebino glaudus ūkininkų bendradarbiavimas su mokyklomis, kai kartu planuojamas derlius, mokiniai dalyvauja sėjimo ir derliaus nuėmimo procesuose. Kooperatyvai teikia produktus mokykloms be tarpininkų. Slovėnijoje trumposios maisto tiekimo grandinės augina ne tik maistą – jos augina pasitikėjimą bendruomenėje ir tvarumo supratimą jau nuo vaikystės.
Visų projekte dalyvaujančių šalių delegacijos lankėsi ir VVG surengtuose renginiuose Klaipėdos rajone. Turime ir mes kuo didžiuotis ir nustebinti – 15-os metų VVG darbas jau turi gerų vaisių. Suburtas didžiulis būrys bendraminčių – augintojų, gamintojų, bendruomeniečių. Svečiai pamatė Brožių bendruomenės virtuvę ir daržovių perdirbimo cechą (niekas negalėjo patikėti, kad tokius didelius darbus inicijavo pati bendruomenė), įvairiapusę Amatų centro veiklą Veiviržėnuose, Amatininkų gildijos „Lamata“ pirmininkės Editos Nurmi senoviškus valgius, priekuliškių kafiją, ūkininko Tado Mockaus ekologiškus produktus, MB „Alkepa“ gaminamus sveikus desertus, Alantos Zapalskienės raugintus produktus. Dar būtų galima papasakoti apie draugystę su švedais, bet čia jau kitas projektas…
Užsak.
