Veiviržėnų kultūros centras: kur universalumas meną ir kultūrą atneša prie kiekvieno durų
Įsivaizduokite Lietuvos žemėlapį, išmargintą miestais ir miesteliais, juos juosiančiais miškais ir upėmis. O dabar įsivaizduokite, kad kiekviename, net ir pačiame mažiausiame taške, plaka gyva, kūrybiška širdis. Tai – mūsų kultūros centrai regionuose, kurie nėra tik pastatai su scenomis ir salėmis, – jie yra gyvybės, bendruomenės ir tradicijų saugotojai, atokesnėse vietovėse dovanojantys kultūrinę įvairovę ir skatinantys susibūrimus. Bet ar šioms širdims užtenka vieno – universalumo – ritmo, ar reikėtų leisti groti savitas melodijas, specializuojantis vienoje srityje? Ir kaip šioje didelėje simfonijoje savo vietą bei balsą randa Veiviržėnų kultūros centras?
Talentų lopšys ir bendruomenės inkubatorius
Ko gero, niekas nepaneigs, jog regioniniai kultūros centrai – tai neįkainojama vertybė, be kurios mūsų kultūrinis kraštovaizdis būtų gerokai skurdesnis bei niūresnis. Jie atlieka daugybę gyvybiškai svarbių funkcijų. Pirmiausia suteikia galimybę kultūra mėgautis visiems. Įsivaizduokite močiutę iš atokaus kaimo, kuriai apsilankymas teatre didmiestyje – nemenkas iššūkis. Kultūros centras atneša meną ir kultūrą tiesiai prie jos durų.
Už jų – talentų lopšys ir bendruomenės inkubatorius: nuo vaikų šokių grupelių iki ilgametę patirtį turinčių meno kolektyvų, nuo naujų idėjų iki bendruomenę sutelkiančių projektų.
Kultūros centrai – tai ir žmonės, norintys tapti aktyviais kultūrinio gyvenimo kūrėjais ar kultūrinio vyksmo liudytojais. Visa tai daro kultūros centrus nepakeičiamus, o jų universalumas leidžia tenkinti plačius ir įvairius vietos gyventojų poreikius.
Vis dėlto natūraliai kyla klausimas, ar, bandant aprėpti viską, netampama, kaip sakoma, visų galų meistrais, bet nieko nepadarančiais gerai? Dėl ribotų išteklių – tiek finansinių, tiek žmogiškųjų – daliai mažųjų kultūros centrų kyla dilema: stengtis siūlyti visko po truputį ar specializuotis vienoje srityje ir tapti tikrais jos ekspertais?
Žinoma, argumentai už specializaciją skamba patraukliai. Tai – ir efektyvesnis išteklių panaudojimas, ir kokybė, ir unikalumas, ir trauka. Tačiau pripažinkime, kad specializacija turi ir savo pavojų. Ji gali apriboti kultūrinės pasiūlos įvairovę ir nepatenkinti visų bendruomenės poreikių.
Išlaiko universalumą
Klaipėdos rajono Veiviržėnų kultūros centras yra pavyzdys, kaip regioninis centras gali sėkmingai narplioti šį universalumo ir specializacijos mazgą. Veiviržėnai – tai miestelis su gilia istorija ir stipriomis tradicijomis. Tad Veiviržėnų kultūros centras, veikdamas tokioje aplinkoje, natūraliai tampa vietinės bendruomenės šventimo vieta, etnokultūros puoselėtoju, vietos talentų kalve. To nebūtų, jei įstaiga būtų pasirinkusi eiti specializacijos keliu.
Su tuo sutinka ir Veiviržėnų kultūros centrui vadovaujanti Neringa Žemgulienė, akcentuojanti, jog jos vadovaujama įstaiga – tai gyvybingas ir šiuolaikiškas kultūros židinys, telkiantis tris seniūnijas – Veiviržėnų, Judrėnų ir Endriejavo – bei aktyviai prisidedantis prie kultūrinio gyvenimo net ir tose vietovėse, kur nėra oficialių centro skyrių, pavyzdžiui, Daukšaičiuose ar Pėžaičiuose, Dariaus kaime, Ližiuose, Žadeikiuose… Per metus Kultūros centro darbuotojai surengia kelias dešimtis įvairiausių renginių, parodų, paskaitų. Šiuose renginiuose apsilanko per 20 tūkstančių žiūrovų. Pernai kultūros ir meno mėgėjus kvietė 75 renginiai, tarp kurių – mėgėjų meno kolektyvų koncertai ir spektakliai, tautodailės parodos, edukaciniai renginiai.
„Mūsų tikslas – suteikti bendruomenėms galimybę pažinti įvairius meno žanrus, puoselėti tradicijas ir atverti duris profesionaliam menui“, – sako direktorė.
Muzikinė ir vokalinė kryptis
N. Žemgulienės įsitikinimu, nepaisant to, jog Veiviržėnų kultūros centro širdis plaka universalumo ritmu, vis dėlto įstaiga turi aiškią muzikinę bei vokalinę kryptį. „Didžiuojamės savo profesionaliais muzikiniais įrašais, kuriuos atliekame su gyvo garso grupe. Šią grupę sudaro mūsų Kultūros centro meno darbuotojai, kolektyvų vadovai ir solistai iš viso Klaipėdos rajono. Vystome ir stipriname savo internetinę platformą „YouTube“, į kurią keliame ne tik muzikinius įrašus, bet ir istorines laidas, renginių transliacijas bei įvairų kultūrinį turinį“, – pasakoja direktorė.
Tai, jog mažiesiems kultūros centrams tenka derinti universalumą su specifika, anaiptol nesąs trūkumas. Priešingai – tai esą galimybė, nes būtent per šį balansą tokios įstaigos gali tapti ne tik vietos, bet ir platesnio regiono kultūros kūrėjais bei skleidėjais, nuolat plečiančiais savo veiklą ir pritraukiančiais vis daugiau žmonių į kultūros bei meno pasaulį.
Visa tai neįmanoma be pavienių ar į meno kolektyvus susitelkusių žmonių. Veiviržėnų kultūros centras turtingas jų. „Didžiuojamės išties gausiu būriu savo meno kolektyvų, kurie aktyviai dalyvauja renginiuose visoje Lietuvoje. Jie pristato išskirtinius ir įvairiapusius repertuarus, o jų pasirodymai yra itin gerai vertinami tiek žiūrovų, tiek profesionalų“, – teigia N. Žemgulienė.
Vienas ryškiausių įstaigos kolektyvų – mišrus vokalinis ansamblis „Viržis“, prie kurio vairo – Žibutė Sukackienė ir Regimantas Šilinskas. Jų vadovaujamo kolektyvo, kurio istorijos pradžia nukelia į 2005 metus, repertuare – harmonizuotos lietuvių liaudies dainos, originalios įvairių kompozitorių dainos ir harmonizacijos, įvairių stilių ir žanrų kūriniai, atliekami a cappella, su akompanimentu arba su akompanimento įrašais. „Viržis“ gali didžiuotis esantis įvairių konkursų laimėtojas.
Puikiai visiems pažįstama ir daugiau nei dešimtmetį gyvuojanti kapela „Ritin dobil“, kurios vadovas – Jaroslavas Barabuška, akcentuojantis ne tik muzikos kolektyvo tvarumą ir kūrybiškumą, bet svarbiausia – bendruomeniškumo skatinimą. J. Barabuška „Bangai“ yra pasakojęs, jog jam šis kolektyvas yra savirealizacijos būdas – jis stengiasi įnešti savo patirties, kad kapela „Ritin dobil“ būtų visiškai kitokia. Muzikantas keičia tekstus, ritmą, skambesį, o kartais sukuria naują muziką ir pritaiko kapelai, kuriai yra tekę ir televizijoje, laidoje „Duokim garo“, pagroti, ir svečią publiką išjudinti.
Be „Ritin dobil“, Veiviržėnų kultūros centre gražiausiomis spalvomis skleidžiasi ir Aidos Liutikienės vadovaujamas moterų vokalinis ansamblis „Kapstatėlė“, kurios repertuare – įvairios lietuvių liaudies dainos, romansai, populiariosios muzikos dainos su akordeono ar instrumentinės grupės pritarimu, humoro grupės „Skardis“ ir „Gryčia“, jaunimo klubas „Ekipa“ bei vaikų ir jaunimo šokių kolektyvas „Flick“.
Išskirtinės kūrybinės erdvės
Kalbėdama apie renginius, projektus ir iniciatyvas, direktorė N. Žemgulienė išskyrė, jog viena spalvingiausių jų iniciatyvų – tarptautinis projektas-pleneras „Kūrybinės dirbtuvės Veiviržėnuose“, gyvuojantis nuo 2020 metų kartu su vietos bendruomene. Įgyvendinant jį, Veiviržėnų miestelyje atsirado išskirtinės kultūrinės erdvės: 1 km ilgio labirintas „Durys“, meninė durų instaliacija-sekretas 12 kv. m, simbolinės durys, menančios miestelio istoriją, ir kiti meno objektai, kurie suteikia miesteliui unikalų veidą.
„Rūpinamės, kad kultūrinė įvairovė būtų prieinama visiems – nuo etnokultūros iki šiuolaikinės muzikos. Endriejavo skyrius kasmet rengia tradicinę šventę „Ožio diena“, o Judrėnų skyrius jau 25 metus organizuoja respublikinį humoro festivalį „Judrėnjuokis“. Kartu su seniūnijomis ir vietos bendruomenėmis rengiame vasaros šventes: Endriejave, Judrėnuose vyksta aviacijos šventė, Veiviržėnuose – dviejų dienų muzikos festivalis „Žaliasis piknikas“ ir „Geriausi Jūsų vakarai“, – renginius vardija direktorė.
N. Žemgulienė patikina, jog didelis dėmesys skiriamas ir profesionaliam menui – kiekvieną rudenį organizuojamas kultūros vakarų ciklas „Saulėti rudens vakarai“, kuriame publikai pristatomi aukšto meninio lygio atlikėjai ir kūrėjai.
Rekonstrukcija ir nauji lūkesčiai
Veiviržėnų kultūros centras, kaip teigia jo vadovė, atlieka reikšmingą vaidmenį vietos bendruomenės kultūriniame gyvenime.
„Džiaugiamės, kad jau galime naudotis naujuoju Endriejavo kultūros namų pastatu, o Veiviržėnų kultūros centro pastato rekonstrukcija jau vykdoma. Esame nuoširdžiai dėkingi Klaipėdos rajono savivaldybei už palaikymą ir investicijas į kultūrą. Tikime, kad po rekonstrukcijos turėsime dar daugiau galimybių ugdyti profesionalų meną ir pristatyti žiūrovams įvairių žanrų kūrėjus bei projektus“, – dėstė vadovė.
Kas pasikeis po rekonstrukcijos? Pagrindinis rekonstrukcijos tikslas, anot jos, – pagerinti koncertų ir renginių salės bei scenos kokybę ir funkcionalumą. Išplėsta scena leis priimti daugiau įvairaus pobūdžio pasirodymų – spektaklius, chorus, šokių kolektyvus bei platesnį spektrą atlikėjų, kurių anksčiau kviesti įstaiga negalėjo dėl per mažo scenos ploto.
Po rekonstrukcijos ne tik gerės akustika ir techniniai renginių organizavimo sprendimai – bus įrengtos patalpos atlikėjams, svečiams, naujas erdvus holas bei administracinės erdvės. Bus įrengta klimato valdymo sistema, o pastato eksploatavimo sąnaudos turėtų sumažėti net 30–40 procentų.
Kol vyks Veiviržėnų kultūros centro rekonstrukcijos darbai, įstaigos darbuotojai, meno kolektyvai laikinai persikelia į patalpas, esančias Laisvės gatvėje. Tad Kultūros centro veikla nenutrūks. Renginiai, edukacijos ir kitos veiklos vyks lauko erdvėse, laikinose patalpose bei Judrėnų ir Endriejavo skyriuose.
Tiesa, į Veiviržėnus pagaliau atkeliavę pokyčiai palies ir miestelio veidą – kartu bus tvarkoma ir centrinė aikštė. Planuojama, kad sutvarkytas Veiviržėnų kultūros centras, kurio gyvavimui Savivaldybė pernai skyrė 558 843 eurus, duris turėtų atverti iki 2026 metų spalio pabaigos.
Gintarė KARMONIENĖ
Veiviržėnų kultūros centro nuotr.
KOMENTARAS
Lietuvos kultūros centrų asociacijos prezidentas Romas Matulis:
– Regionuose veikiantys ir kuriantys kultūros centrai, tarp kurių ir esantis Veiviržėnuose, – tai tarsi vietinės reikšmės mažosios filharmonijos, nacionaliniai teatrai ar kitos valstybinės reikšmės koncertinės įstaigos, kurios itin svarbios jų kuriamos kultūrinės veiklos prasme.
Jie užtikrina kultūrinės įvairovės sklaidą už didžiųjų miestų ribų. Ypač svarbu, kad, nepaisant augančio žmonių mobilumo, kokybiškos kultūros paslaugos būtų prieinamos čia ir dabar, toje vietovėje, kurioje gyvena.
Neatsiejama kultūros centrų veiklos dalis – meno kolektyvai, kurių nuolatinis darbas ir puoselėjamos tradicijos prisideda prie unikalios UNESCO nematerialaus paveldo vertybės – Lietuvos dainų šventės – išlaikymo.
Kultūros centrai taip pat yra svarbios profesionaliojo meno platformos ir bendrakūrybos projektų iniciatoriai. Skatindami domėjimąsi vietos istorija, papročiais ir tradicijomis, jie ugdo pagarbą tiek savo kraštui, tiek visai šaliai. Tai – pagrindinės bendruomenės telkimo organizacijos.
Ar kultūros centrai, turint omenyje ribotus išteklius, turėtų specializuotis? Tai klausimas, kuriam nėra vienareikšmio atsakymo. Mažesniuose miestuose kultūros centrai dažnai būna vienintelė kultūrinės veiklos vieta. Specializacija gali apriboti veiklos prieinamumą, jei gyventojams būtų siūloma tik viena sritis, ne visada atitinkanti jų lūkesčius ar pomėgius. Universalumas leidžia kultūros centrams lanksčiau reaguoti, greičiau prisitaikyti, būti įvairesniems ir atsparesniems tiek kultūros politikos, tiek finansinių srautų pokyčiams.
Viena iš perspektyviausių krypčių galėtų būti tematinė specializacija, išlaikant daugiafunkciškumą. Tai reiškia, kad kultūros centras turėtų stipriąsias veiklos kryptis – strateginius projektus ar išskirtinius kolektyvus, tačiau kartu vykdytų ir bendresnes, įvairesnes veiklas, atliepiančias visos bendruomenės poreikius. Tokia strategija leistų sutelkti finansinius ir žmogiškuosius išteklius konkrečiai sričiai, bet kartu išlaikytų atvirumą ir įtrauktį.
Kultūros centras pirmiausia turi būti gyvas organizmas – jautriai reaguojantis į aplinkos pokyčius, užtikrinantis nuolatinę kūrybą bei aukštos kokybės profesionalų turinį.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
