Veiviržėnų medicinos sesuo Jovita pas pacientus brido basa
„Mano Brangioji, Geroji Jovita, širdingai dėkoju, kad mane atsimeni, man suteiki daug džiaugsmo, moralinės paramos. Gera, kad Tu esi!“ „Tu toks geras, nepaprastas žmogutis, mylima bičiulė. Kiek man moralinės palaimos Tu suteikei mano ligos metu. Tu tiesiog nepaprasta. Telaimina Tave Dievas, <…>.“ „<…> prisimenu Tave beveik kasdien. Tu – žmogus nepaprastas. Man Tave namuose daug kas primena (netgi medinis šaukštas – Tavo suvenyras)“.
Šias savo laiškų eilutes Jovitai paskyrė medikė Hortenzija Karaliūnienė, jos žodžiais, jau stovėdama „ant Amžinybės slenksčio“, 1997–1999 metais Švenčionyse – toli nuo Jovitos gimtinės Trepkalnių kaimo Veiviržėnų valsčiuje.
Jovita Stonkutė-Mačionienė (1937–2020) pradėjo dirbti medicinos seserimi (slaugytoja) 1953 m. būdama vos 16 metų, netrukus po Klaipėdos medicinos seserų mokyklos baigimo. Slaugytoja Jovita dirbo 59 metus, iki sušlubavo jos širdelės sveikata. Eržvilkas, Skaudvilė, Šilalė, Naujoji Vilnia, Vilnius, Veiviržėnai, vėl Šilalė, Švenčionys ir vėl Vilnius – tokia Jovitos profesinė geografija.
Gailestingumas, pareigos jausmas ir pasiaukojamas darbas buvo išskirtiniai Jovitos bruožai. Savo gerumą ji dalino daugybei pacientų.
Tą geriausiai paliudys šios ištraukos iš Jovitos susirašinėjimo su savo vyru Vytautu, kuris tuomet studijavo Vilniuje, o Jovita su dviem vaikais gyveno pas savo tėvus Trepkalniuose ir dirbo Veiviržėnų ligoninėje.
Darbas darbą vijo
„1965.IX.9 <…>šiandien perėmiau skiepijimus ir patronažą, na žinoma teks dirbti ir skyriuje. Viskas kaip gyd. sako laikinai, kad atvažiuos naujos, bet man nesitiki, kad būtų pakitimų, nes dar ir iš senesnių seserų žada išvažiuoti, taip kad likusiom teks klampoti po kaimus.“
„1965.IX.16 <…> Pirma išvyka buvo pati „maloniausia“ į Misgirius kur nuo Judrėnų apie porą kilometrų. Ten tai sunkoka būtų išbristi ir su batais, gerai, kad buvo nelabai šalta tai basomis. Tą dieną buvo didelis lietus, jei ne kaimo moterys būčiau grįžusi kaip žuvis. Jos aprengė mane su ilgu vyrišku „ploščiumi“, kaip klebonas ir vaikščiojau po kaimą. Brožiuose tai nieko baisaus kaimas netoli kelio tai ir purvo kol kas didelio nėra. Greitai ruošiuosi į Ruigius manau ten vis dėlto bus geriau nei Misgiriuose. Nors grybaudami ir paklydome, o vaikščiojant nuo trobos prie trobos manau viskas bus paprasčiau. <…> Žodžiu darbo ir įvairių reikalų begalės, tik suspėk.“
„1965.IX.21 <…>Šiandien baigėme kasti bulves, tai vienas didelis rudenio darbas užbaigtas. Rytoj ruošiuosi į darbą, o po šio budėjimo penkios dienos bus kelionės po kaimus.“
„1965.IX.26 <…>Šią savaitę ligoninėje beveik nedirbau, todėl daugiau užsiiminėjau skiepijimais ir patronažu. Važiavau ir į Ruigius. Teko vaikščioti tose vietose kur grybavome, tarp krūmynų pasiklydau, maniau, kad ir nakvoti teks, tuose krūmynuose nes buvo jau pavakarys. <…> Spalio mėnesio pradžioje bus konferencija „skieporių garbei“. Kiek girdėjau bus pravedami masiški skiepai prieš tuberkuliozę. Tai tikrai didelis darbas, ir kaip matosi nuobodžiauti nebus kada. O apie išvažiavimą, man, negali būti nei kalbos, nes darbas darbą veja. Tuo labiau jeigu nuo spalio mėn. neatvažiuos naujų seserų, tai dar teks visas darbas su mokyklomis.“
„1965.X.3 <…>Apie išvažiavimą nieko konkretaus negaliu pasakyti, tikriausia, kad nieko neišeis. Šiam mėnesyje pradės tikrinti mokyklas (o naujų seserų dar nėra) tai reikės važiuoti ir man nes mano apylinkėse yra trys mokyklos ir dar tokia nemaža mokykla, kaip Brožių, tas laiko užims nemažai.“
Prisakydavo vis naujų reikalavimų
„1966.II.22 <…>Kaip girdėjau atėjęs įsakymas iš ministerijos dėl etatų nuėmimo. Mūsų vyr. Gydytoja dar nieko apie tai neminėjo, mums seserims tik per aplinkinius duoda apsiprasti su padėtimi. <…> nelabai malonu bus gauti atlyginimą už 1,5 etato, o visą darbą atlikti kaip ir anksčiau – šalti ir klampoti po purvynus per visą pavasarį.“
„1966.III.18 <…>Užgriuvo neplanuoti ir netikėti skiepijimai prieš tymus, tai apie išvažiavimą negaliu ir galvoti. Vakar buvo susirinkimas, tai kas kartą vis prisako naujų reikalavimų.“
„1966.III.25 <…> dėl atvažiavimo į Vilnių tai visviena dar nieko konkretaus negaliu parašyti. Šiame mėnesyje išvažiuoti negaliu nes reikia duoti ataskaitą mėnesinę, o be to ir ketvirtis metų tai atskira ataskaita.“
„1966.IV.3 <…>Vakar visą parą budėjau ligoninėje, o šiandien sekmadienis tai ruošiuosi į namus ir visą dieną pramiegosiu. Rytoj važiuosiu į kaimą.“
„1966.IV.11 <…> teko balandžio 9 ir 10 d. d. dirbti. Dvi paros iš eilės gavosi dėl to, kad susirgo viena iš mūsų seselių.“
„1966.IV.15 <…>Sakyčiau gal būtų geriau Tau atvažiuoti pas mane, <…>. Aš vėliau <…> išvažiuoti negalėsiu, nes gaus poliomielito vakciną ir neatidėliotinai reikės vykdyti skiepijimus. Žodžiu, pas mus padėtis gana įtempta, nes kaime pavasariais būna tikras darbymetis, taip kad apie išvažiavimą 10 d. ir svajoti negalima.“
Nebuvo laiko net atsidusti
„1966.IV.18 <…>Aš visada skubu, tai į darbą, tai pailsėti norisi ir po darbo, o kitas laisvalaikis pašvęstas virtuvei ir kitiems ruošos darbams.“
„1966.IV.19 <…>Svarbiausia daug dirbu kaime, o ir ligoninėje kas trečią parą budėjimai.“
„1966.V.13 <…>Atvažiavusi vėl įsijungiau į darbą, kad nėra laiko atsidusti <…> po budėjimo tai yra ketvirtadienyje reikėjo važiuoti, padėti gydytojai tikrinant mokinius, Brožių mokykloje. Šiandieną vėl važiavau į Balsėnus, skiepyti vaikus. Rytoj vėl darbas ligoninėje. Taip bėga diena po dienos, kad ir apsidairyti nėra kada. O darbų begalės, <…>.“
„1966.V.18. <…> Šiandieną buvo komisija iš Gargždų, tai „rikdė“ po trupučiuką. <…> Už likusius pinigus aš batukus nelabai ir benusipirkčiau jei jie kainuotų 35 rub, nes mokant atlyginimus atskaitė 7 rub už raudonąjį kryžių.“
„1966.V.21 <…>Naujienos tai tokios, kad turiu du naujus vaikus kuriuos man reikia dažniau lankyti kaip paprastai. <…>Kitas vaikelis tai mano draugės <…>, kuri <…> mūsų kaimynystėje. Jos dukrelė sirguliuoja ir man tenka net po du kartus dienoje apsilankyti.“
„1966.V.25 <…>Šiuo metu aš truputį dirbu mažiau. Ligoninėje budžiu tik kas trečią parą, kaip bus sekančiame mėn. nežinau. <…> labai traukia atvažiuoti į Vilnių, tik kaip tai bus įvykdoma nežinau. Tris dienas laisvas manau būtų nesunku surasti, bet dvi dienos kelionėje ir lieka tik viena diena.“
„1966.VI.14 <…>Aš daug važinėjau po kaimą. Buvau Misgiriuose (kurių vis dar man neatima) tai yra važiavau dviračiu, o pusėje kelio dviratis sugedo ir buvo dar daugiau vargo kaip pėsčiai.“
Dienynas – tarsi terapijos vadovėlis
Sunkiai, šiuolaikiniu požiūriu praktiškai neatlyginamai, anuomet dirbo medicinos seserys (žr. Lietuvos slaugos istorija, 1918–2018). Svarbu, kad šie Jovitos laiškai tikroviškai papildo mažai žinomus Lietuvos slaugos istorijos puslapius. Dabar daug kalbama apie skiepų reikalingumą. Bet prisiminkime tokias luošinančias ligas kaip poliomielitas ir difterija, nuo kurių Jovitos skiepijimai Veiviržėnų krašte apsaugojo šimtus vaikų. Tą patį reikėtų pasakyti apie raupus, prie kurių globalinio išnaikinimo Jovita taip pat prisidėjo.
Įdomu, kad paskutiniame Jovitos darbe, priklausomybės ligų centre Vilniuje, jai taip pat teko budėti ir pėsčiai patronuoti. Ir šį darbą ji sąžiningai atlikdavo, nepaisydama tamsių rudens vakarų ir pavojų vienai lankant pacientus su galimomis priklausomybių sukeltomis būklėmis.
Jovitos tėvai Juozapas ir Kotryna Stankai (žemaitiškai buvo tariama: Stonkai) – paprasti, darbštūs, giliai tikintys ūkininkai. Jovitos motina Kotryna, be ūkio darbų, verpė, siuvo, audė. Žiemą senolių gyvenamajame kambaryje rankų darbo audimo staklės palikdavo nedaug laisvos vietos. Daug pačios verpto lino raštuotų drobių per žiemas išaudė Kotryna.
Nuoširdžią Jovitos meilę savo krašto žmonėms įskiepijo ir jos krikštamotė – veiviržėniškė Marcijona Spyčienė. Žymų pėdsaką jaunoje Jovitos sieloje turėjo palikti jos tėvo sesers pageltusio laiško, siųsto į Klaipėdos medicinos seserų mokyklą iš Sibiro tremties 1953 metų pavasarį, žodžiai: „Čia lietuviškai nemokina. <…> Nuo barako iki darbaviečio vienas kilometras. <…> Žiema pas mus buvo šalta. Buvo visų daugiausiai 40 laipsniu šalčio. <…> Viename barake gyvename 30 šeimų. <…> S.M.“
Jovitos namuose visada rasdavome idealią tvarką ir švarą. Jei išpuldavo laisva valandėlė, tai jos rankose matydavome knygą, mezginį arba nėrinį. Iš mamos paveldėtas polinkis į rankdarbius atvedė Jovitą į Lietuvos tautodailininkų sąjungą. Knygas ji skaitė ne vien tik pramogai, bet stengėsi įprasminti gautas žinias.
Radau ne vieną jos matytų filmų ar skaitytų knygų sąrašą su trumpa reziumė. Jovita mėgo užsirašinėti ir įžymybių pamokomas sentencijas. Labai domėjosi sveiku gyvenimo būdu, kuris padėjo jai kovoti su ją nuo jaunystės kamuojančia lėtine liga. Jos kruopščiai vestas kasvalandinis suvartotų vaistų ir savo būklės duomenų dienynas tiktų terapijos vadovėliams kaip mokomoji medžiaga.
Tikėjimas, valia ir tikslingas lavinimasis buvo Jovitos gyvenimo nuostatos, kurias ji perteikdavo savo tyliu pavyzdžiu ir gerumu.
Valdas MAČIONIS
Vilnius
P. S. Laiškų kalba ir stilius netaisyti.
