Vidutinis statistinis darbo užmokestis specialistui Lietuvoje – misija įmanoma?
Politikai didžiuojasi, kad Lietuva tampa vis labiau ir labiau panašesnė į standartinę Vakarų Europos valstybę su sparčiai besivystančia viduriniąja klase. Statistikos rodikliai iliustruoja didėjantį minimalų darbo užmokestį ir 2 001 Eur siekiantį statistinį vidutinį atlyginimą mūsų šalyje. Tiesa, „ant popieriaus“, ne „į rankas“. Valandinis darbo užmokestis Lietuvoje augo sparčiausiai Europoje, tad gyvenimas gerėja, tiesa? Deja, bet realybė nėra tokia saldi.
Solidi mokesčių našta
Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Marius Kaktys teigia, kad Lietuvos ūkininkai statistinio vidutinio darbo užmokesčio savo darbuotojams išmokėti yra nepajėgūs. Jis turintis 8 darbuotojus, iš kurių vos keli mechanizatoriai uždirba kiek daugiau. Kritus pieno kainoms, daugelis ūkių gyvena iš apyvartinių paskolų, kurias teks grąžinti, šiandien ūkininkai masiškai likviduoja savo galvijus, o ateityje gali būti ir dar blogiau. Anot jo, teoriškai augančius atlyginimus skaičiuoti galima, bet žmogus, susiduriantis su gamyba, praktika, mato visai kitokią realybę.
Verslininkas Valdas Vaišvila iliustruoja, kokie šiandien mokesčiai yra dideli. „Pradėsiu nuo to, kad UAB „Autoaibė“ vidutinis darbo užmokestis iki mokesčių yra 2 803,96 € (rekvizitai.lt). Daugelis žmonių nesupranta, kiek realiai jie sumoka mokesčių. Sakykim, darbuotojui „į rankas“ sumokėtas vienas euras, o dar ir apie 65 centai yra įvairūs mokesčiai, kuriuos sumoka darbdavys. Todėl žmonės sunkiai suvokia, nes „nemato“ šitų pinigų. Nuo mokamo 2 000 € atlyginimo – „į rankas“ lieka 1 241,11€ ir dar 794,29 € (jei imti tik darbuotojo mokamą dalį, o dar yra ir darbdavio dalis – mokesčiai nuo atlyginimo). 64 € gaunasi nuo kiekvieno 100 €, kuriuos darbuotojas gauna „į rankas“, – paaiškina V. Vaišvila, UAB „Autoaibė“ akcininkas, prekybos vadovas. Verslininkas atkreipia dėmesį, kad tuo viskas nesibaigia. „Beveik visos prekės ir paslaugos apmokestintos PVM, kuris „laikinai“ nuo 2009 m buvo padidintas iki 21 %. Taigi nuo to 1241,11 €, kur „į rankas“, galite dar drąsiai atimti 215,4 €. Lieka maždaug 1 025,7 €. Taigi, perkamoji galia sumažėjo iki 1 025,7 €, o mokesčių dalis dar padidėjo iki 1009,7 €. Kaip matote, jau labai arti 100 (98,4) %. Manote, tai jau viskas? Perkate kurą automobiliui, mokate akcizą, kuris sudaro didesnę dalį kuro kainos, perkate alkoholį – akcizas, rūkote – akcizas, perkate elektrą – akcizas… O kur dar importo mokesčiai, kuriuos pardavėjai neišvengiamai perkelia ant vartotojo pečių“, – akcentavo V. Vaišvila. Verslininkas minėjo, kad kiekvienas mokestis, kurį sumoka įmonė, anksčiau ar vėliau persikelia ant vartotojo. Pasak pašnekovo, jokia įmonė negamina pinigų. Kad sumokėtų savo veiklos kaštus, ji visus tuos pinigus turi surinkti iš savo klientų, pirkėjų, pacientų ir t. t. Taigi, kiekvienas mokesčio pakėlimas pakelia prekės ar paslaugos kainą.
Žemiau už statistinį vidurkį
Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininko pavaduotoja Lilija Bručkienė priminė, kad įvairios apklausos rodo, jog save prie vidutinės klasės priskiria apie 22–50 procentų gyventojų. Tačiau jų kriterijai labai skirtingi ir kartais keliantys abejonių. Dalis turbūt painioja skurdo ribą su viduriniosios klasės poreikiais, nes mini visavertį maistą ar minimalius buitinius patogumus. L. Bručkienės nuomone, pedagogai šeimos pajamas kaupia savo sveikatos ir nesubalansuoto darbo – privataus gyvenimo – laisvalaikio sąskaita: pasiimami virškrūviai arba gelbsti geresnė kitų šeimos narių finansinė padėtis. Anot specialistės, šiomis dienomis pasirodę net keli tyrimai ir jų ataskaitos atskleidė, kad oficiali Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos statistika skiriasi nuo realių skaičių, kuriuos mokytojai pamato savo algalapiuose. Valstybės kontrolė – aukščiausioji audito institucija – nustatė ir 2023-09-06 paviešino, kad „ŠMSM pateikė informaciją, kad mokytojų VDU nuo 2019 m. auga kasmet ir 2022 m. siekė bruto 2 041,2 €. Rodiklis neatspindi visų mokytojų vidutinio darbo užmokesčio.“ Jeigu mokytojas yra apsigynęs aukščiausią kvalifikacinę kategoriją, darbo stažas viršija 25 metus, tuomet viena valanda bus įkainota 14,7 € bruto. Vadinasi, neto dar mažesnis. Tai čia taip vertinamas pačių geriausių ir daugiausia patirties sukaupusių specialistų darbas švietimo sistemoje.
Mato artipilnę stiklinę
Klaipėdos prekybos, pramonės ir amatų rūmų, vienijančių net 280 įmonių Klaipėdos ir Tauragės regionuose, generalinis direktorius Viktoras Krolis pastebi, kad valstybinės institucijos, tarp kurių – „Sodra“ ir Valstybės duomenų agentūra, tvarkydamos visų Lietuvos regionų statistiką, yra linkusios matyti artipilnę stiklinę. Tačiau situacija Vilniuje ir likusioje Lietuvoje kardinaliai skiriasi. Regionuose darbo užmokestis yra gerokai mažesnis. Verslui darbo vietos sukūrimas ir išlaikymas kainuoja brangiausiai, didžioji dalis išlaidų tenka mokesčiams sumokėti. Darbuotojams svarbiausia, koks atlyginimas juos pasiekia „į rankas“, nors darbdavys, kad jį sumokėtų, valstybei turi sumokėti iš savo sąskaitos dar 41 proc. ir, žinoma, turėti juos savo banko sąskaitoje. Darbdaviams perkelta visa mokesčių už darbuotojus paskaičiavimo našta, susijusi su NPD, visomis socialinėmis lengvatomis ir net darbuotojo privačios pensijos dalies kaupimo lėšų paskaičiavimu ir pervedimu į privačius fondus, visų ataskaitų valstybės institucijoms teikimu, atsakant už jų teisingumą. Dėl tokios biurokratinės naštos vidutinei verslo įmonei vieno dirbančio buhalterio nebepakanka.
Pokyčiai, sudėjus vidutinį „popierinį“, paskaičiuotą kartu su mokesčiais, atlyginimą, atrodo pakiliai. Tačiau vargu ar kiekvienas, ypač regione dirbantis verslininkas, gali tokį sumokėti. „Statistika nutyli, kad atlyginimai didėja tik viešajame, t. y. valstybiniame sektoriuje, mintančiame iš verslo sumokamų mokesčių, o privačiame tokio augimo nėra“, – sako Klaipėdos prekybos, pramonės ir amatų rūmų atstovai.
Uždirbti – ne dalinti
Pramonininkai akcentuoja, kad verslas neturi tokių sąlygų, kaip viešasis sektorius, kuriame reikia žinoti tik dalybos veiksmą, norint padalinti iš mokesčių mokėtojų surinktą biudžetą. „Versle pinigai yra uždirbami, o ne gaunami. Taip pat egzistuoja skirtingos sąlygos skirtingose srityse veikiančioms įmonėms, kurios, žinant ekonominę situaciją Vokietijoje, Prancūzijoje, kurios yra ES ekonomiką traukiančios šalys, geopolitinę situaciją ir su tuo susijusias ES sankcijas, šiuo metu nėra palankios. Lietuvoje mokestinės sąlygos, lyginant jas su aplinkinėmis šalimis – Lenkija, Estija, Latvija, taip pat nėra pačios geriausios. „Žinome apie faktus, kai Vakarų Lietuvos įmonės savo verslą iškelia į Latviją ir Lenkiją, ir tai nėra geriau, nei išeiti „į šešėlį“. Juk kartu iškeliamos ir darbo vietos, iš Lietuvos „išeina“ kiti mokami mokesčiai. Tuo pačiu mažėja konkurencija tarp likusių įmonių, nekalbant apie visus mokesčius mokančių įmonių nelygią konkurenciją su šešėlyje veikiančiu verslu“, – atkreipia dėmesį Klaipėdos prekybos, pramonės ir amatų rūmų generalinio direktoriaus pavaduotoja Vida Kažuro.
Lietuvoje yra įmonių ir verslų, kurie savo darbuotojams galėjo išmokėti net didesnį nei 10 000 € per mėnesį darbo užmokestį. Deja, tokių verslų Lietuvoje itin nedaug, tik 39 kompanijos, kurios, „Sodros“ duomenimis, praėjusiais metais tai darė. Štai įmonė „Sum up EU Payments“ galėjo mokėti darbuotojams net 44,1 tūkst. € per mėnesį prieš mokesčius. Technologijų įmonė „Bifinity“ darbuotojams skyrė 23 tūkst. € „į rankas“ mėnesinį darbo užmokestį, „Google Lithuania“ kompanijoje atlyginimų skalė per mėnesį siekė ir 20,127 tūkst. €. Bet tai tik išskirtiniai pavyzdžiai. Dažniausiai šios bendrovės susijusios su finansų ir naujųjų technologijų veikla.
Dana LUKAUSKIENĖ
