Vienuolikmetės kolekcijoje – keli šimtai barbių

„Labas“, – vos pravėrusi namų duris taria maloniai besišypsanti Evelina ir nieko nelaukdama pakviečia į jai vieną mieliausių erdvių – kambarį, kurį puošia daugybė žaislų. Šalia jų vietą randa ir mergaitės knygos, žurnalai, kiti jos daikteliai. Tačiau viskas nublanksta prieš vienuolikmetės sukauptą barbių lėlių kolekciją. Joje – keli šimtai skirtingų nuostabaus grožio lėlyčių. Jas kaupti Evelina, padedama mamos, pradėjo būdama vos kelerių metukų.
Lėlės – tarsi draugės
Išvaizda, kuriai žavesio suteikia išpuoselėti ilgi plaukai, išraiškingos akys ir miela šypsena, pati barbę primenanti Evelina nedrąsiai prisipažįsta, jog šios lėlės jai – tarsi geriausios draugės, su kuriomis ji ne tik žaidžia, bet ir ruošia pamokas, skaito. „Jai jos – lyg gyvi sutvėrimai, su kuriais ji bendrauja, kalbasi“, – dukros pomėgiu džiaugiasi Lina Rogė iš Šatrių. Tiesa, moteris neslepia, jog barbės žavi ir ją, todėl dukrelės norą jas kolekcionuoti ji labai palaiko – stengiasi nuolat papildyti jau turimų gretas. Lėles šatriškės perka tiek naujas, tiek iš antrų rankų.
„Ieškome tokių, kokių dar neturime. Žinoma, labiausia domina „Mattell“ firmos lėlės, jų pas mus daugiausia – apie 250. Tačiau Evelinos kolekcijoje – ir „Disney“, ir paprastų barbių“, – pasakojo Lina ir drauge su dukrele pakvietė pasidairyti po lėlių prikrautas lentynas, atskirą kambarėlį, kuriame įkurdinti barbių namai, saugomi jų rūbeliai ir aksesuarai. Čia barbės gyvena tarsi atskirame pasaulyje su žaisliniais baldais, pilimis, mašinomis, augintiniais.
Akys raibsta nuo gausybės barbių – šokėjų, dainininkių, gydytojų, gyvūnėlių prižiūrėtojų, virėjų, sportininkių ir kitokių profesijų atstovių. Evelina sakė žinanti, jog yra sukurta daugybė skirtingų profesijų barbių. Ji visų, žinoma, neturi, tačiau nemaža jų dalimi vis dėlto gali pasigirti. Tiesa, šalia įvairių profesijų atstovių – ir pasakų personažai, tarp kurių – undinėlės, fėjos, princesės. Žinoma, tarp barbių merginų bei moterų – ir vyriškiai, iš kurių bene ryškiausias yra Kenas.
Kiekviena lėlė – tai tarsi mažas langas į skirtingą pasaulį, leidžiantis Evelinai susipažinti su skirtingais laikotarpiais, kultūra, veiklomis ir karjeros galimybėmis. Ypatingą vietą kolekcijoje užima barbės, turinčios negalią. Tai lėlės su protezais ar neįgaliojo vežimėliuose. Šalia – ir barbės autistės, aklos lėlės. Mergaitė džiaugiasi, kad barbės pasaulis tampa vis įvairesnis ir įtraukesnis, o tokios lėlės esą padeda jai suprasti, kad kiekvienas žmogus yra unikalus ir vertingas. Kitokios lėlės – įvairių kūno formų, skirtingų odos, plaukų ir akių spalvų, neįgalios – skatina toleranciją ir pasaulietišką požiūrį“, – įsitikinusi Lina.
Žino istoriją
Barbių kolekcionavimas Evelinai yra ne tik pomėgis, bet ir edukavimosi priemonė. Ji domisi barbių istorija, tyrinėja, kaip keitėsi lėlių išvaizda, drabužiai ir aksesuarai. Tai padeda jai suprasti mados ir grožio tendencijas, taip pat pamatyti, kaip visuomenė keitėsi per dešimtmečius.
Vienuolikmetės mama sako, jog labai svarbu, kad šalia ilgakojų ir lieknų barbių imtos kurti realų merginos sudėjimą atitinkančios lėlės, kurios – ir apvalesnių formų, ir ne tokios aukštos. Tai augančioms mergaitėms leidžia suprasti, jog ne visos turi būti ilgakojės ar lieknos.
Pasiteiravus, ar Evelina kada bandė orientuotis į iškreiptus grožio standartus, kuriuos anksčiau itin pabrėždavo barbių kūrėjai, Lina patikino, jog jos dukrelė niekada nesiekė būti panaši į barbę, tačiau puoštis, gražiai rengtis esą labai mėgsta. Žinoma, ji aktyviai domisi, kaip tai daro barbės.
Anot Linos, dukrelė domisi viskuo, kas susiję su šiomis lėlėmis. Puikiai susipažinusi ir su jos istorija – yra perskaičiusi, jog oficialiai barbė pasauliui pristatyta 1959 metais kovo 9 dieną. Ši diena laikoma barbės gimtadieniu. Žinomiausią žmonijoje lėlę sukūrė amerikiečių verslininkė Rutha Handler, tikėjusi, kad žaidimas su lėlėmis, vaizduojančiomis suaugusius žmones, padės vaikams įsivaizduoti, kokie jie gali tapti.
Mintis sukurti lėlę R. Handler esą kilo po to, kai pamatė savo dukrą, žaidžiančią su popierinėmis lėlėmis ir įsivaizduojančią jas skirtingų profesijų. Pačią barbės išvaizdą ji sukūrė remdamasi lėlės Bild Lili atvaizdu. Ši lėlė nuo 1952 metų buvo vieno Vokietijos leidinio personažas.
Tačiau ne tik tuo domisi mažoji šatriškė – dar aktyviau ji seka informaciją apie interneto platybėse pardavinėjamas barbes. „Ji stebi, ar nepasirodė naujų skelbimų. Būtent tokią paskirtį ir teturi jos planšetinis kompiuteris – domėtis barbėmis. Jei ne jos, Evelinai nereikėtų nei kompiuterio, nei telefono, – sako mergaitės mama, kuri dukrai padeda gaudyti geriausius pasiūlymus. – Penktadieniais abi įsijungiame socialiniuose tinkluose rengiamas transliacijas ir žiūrime, ar prekyboje nebus barbių. Mus jau atpažįsta. Kitąkart patys pardavėjai klausia, ar nereikia Evelinai atidėti lėlę.
Svajoja apie muziejų
Evelinos mama tikina, jog kolekcionuoti šias lėles nėra pigus malonumas – kainuoja ne tik Barbės, bet ir joms puošti skirti drabužiai, papuošalai, rankinės. „Rūbelius dažniausiai užsisakome internetu. Esame net atradusios ir siuvėją, kuri prisiuva pačių gražiausių suknelių ir kitokių puošmenų Evelinos barbėms“, – kalba moteris, o tuo tarpu jos dukrelė demonstruoja vieną gražiausių tos turimų barbių vakarinių suknelių.
Mergaitė visus rūbelius, kaip ir pačias lėles, atsakingai prižiūri – šukuoja, perrengia. Ypač daug dėmesio skiria ne naujoms barbėms – maudo, plaukus ištepa specialiomis priemonėmis, kad jie žvilgėtų ir džiugintų akį. „Ji elgiasi su jomis kaip su tikrais žmonėmis, – šypsosi Lina, besistengianti bent kartą per mėnesį praturtinti mergaitės kolekciją. – Brangių lėlių neperkame, stengiamės išsitekti tarp 20 ir 50 eurų. Evelina kas mėnesį klausinėja, ar jau gavau algą, kada pirksime lėlytę. Turime ir svetimų žmonių perleistų barbių, ir dovanotų. Evelina per gimtadienius ar Kalėdas neįsivaizduoja kitos dovanos – tik barbės.“
Sukauptą barbių kolekciją mergaitė žada puoselėti ir suaugusi. Sako, kad galbūt ją perleis dukrelei, jei tokią turės. Pasvajoja Evelina ir apie barbių muziejų, kur galėtų pristatyti savo saugomas lėles bei pasidalinti savo žiniomis ir aistra su kitais. Ji nori parodyti, kad barbės gali būti ne tik žaislai, bet ir meno kūriniai, istorijos liudininkai ir įkvėpimo šaltinis.
O kol neturi muziejaus, šatriškė mamai vis pajuokauja, kad būtų gerai įsigyti namelį ant ratų, kurį pastatytų prie kelio. Jame neva apgyvendintų savo lėles ir kviestų už simbolinę kainą su jomis susipažinti visus norinčiuosius. Už surinktus pinigėlius nusipirktų dar daugiau barbių. Kita mergaitės svajonė – kelionė į žaislų karalystę Disneilendą.
Gintarė KARMONIENĖ
Autorės nuotr.