Vietų vardai dar laukia mūsų pagarbos

Raštingumo dieną – apie tai, ką svarbu buvo užrašyti mūsų protėviams, kad pažymėtų savo kiemo, kaimo, krašto ribas. Būti raštingam šiais laikais – ne tik gebėti rašyti be rašybos ir skyrybos klaidų, bet ir suvokti savo kalbos svarbą ir jos sąsajas su gimtojo krašto ir visos šalies istorija. Kada turėsime paminklą Klaipėdos rajono išnykusiems vietų vardams? Tokių paminklų esama Lietuvoje nemažai. Daugeliui Klaipėdos krašto gyventojų po Antrojo pasaulinio karo pasitraukus į Vokietiją, liko jų sodybos, į kurias atsikėlė kiti, tik vietų vardai tebeliudija krašto, menančio ir senųjų žemaičių, ir kuršių laikus, ir lietuvininkų tarmės savitumą, tad paminklas išnykusiems vietovardžiams liudytų mūsų, daugiausia jau ne šio krašto autochtonų, pagarbą dramatiškai krašto praeičiai, ne savo noru išėjusiesiems ir nebegrįžusiems krašto žmonėms.

Didysis mūsų vietovardžių tyrinėtojas kalbininkas K. Būga straipsnyje „Aisčių praeitis vietų vardų šviesoje“, išspausdintame 1924 m. „Lietuvos dienraštyje“ (Nr. 35), yra rašęs: „Kalba prityrusiam kalbininkui yra tikras istorijos šaltinis, nes šių dienų kalboje atsispindi praeities žmogaus gyvenimas, visa jo senovė“, tad „XIII−XVI a. šaltiniuose randamieji vietų (ir asmenų) vardai drauge su dabartiniais lietuviškais ir latviškais tų žemių vietovardžiais duoda kalbininkui medžiagos, iš kurios gali spręsti apie sėlių, žiemgalių ir kuršių tautos kalbą.“

Antanas Salys, o anksčiau ir Kazimieras Būga, yra išaiškinę apie 60 kuršiškos kilmės gyvenamųjų vietų vardų Klaipėdos krašte.

Iš jų ir dabar tebegyvuojantys: Dercekliai: kurš. darceplis „smaldegis, krosnis smalai degti“; Kiokiai: kurš. kakis „kuosa“; Letūkai (se. Leitukai): kurš. leitis„lietuvis“; Liaunai (sen. Liauniejai): kurš. launs „pikta dvasia, nelabasis; Lyveriai: kurš. liveris „bastūnas, valkata“; Muižė, Muižininkai: kurš. muiža „dvaras“; Prycmai (se. Priecimai): kurš. prieca„laimė, laimingas įvykis“; Slengiai: kurš. slengis „tinginys“; Stragnai: kurš. stragna, stragnis „pelkė, liūnas“; Svencelė: kurš. sventscels „šventas kelias“; Vėveriškiai: kurš. vėveris „audėjas“; Žagatai: kurš. Žagata „šarka“; Ažpurviai: kurš. purvs „klampynė, liūnas“ ir lituanizuotas latviškas priešdėlis az; Purmaliai: kurš. purvs „klampynė, liūnas“. Kuršių buvimą liudija ir vietų vardai su etnonimu kuršis, kuršys, kuršiai: Kuršiai, Kuršeliai, Kuršlaukis. K. Būga kuršiškais laikė dar ir tuos vietų vardus, kurie turėjo atitikmenų dabartinėje Kuržemėje: Minija, Nida, Ventė, Žardė, Traksėdžiai ir kt.

Lietuviški vietų vardai, iš dalies nurungę kuršiškuosius, Klaipėdos krašte atsirado apie 1500 m. plūstelėjus čia iš Lietuvos kolonistų bangai, kuri nusėjo kraštą naujom sodybom, dvarais ir kiemais, kuriems vardai daugiausia buvo teikiami pagal šeimininko, ūkininko vardą. Tai: Aleknai, Blauzdžiai, Bajorai, Barškiai, Braškiai, Bružai, Butkai, Bendikai, Budrikai, Dargužiai, Degučiai, Dėckiai, Dumpiai, Girininkai, Grygaliai, Galčiai, Jurgiai, Jokšai, Juodikiai, Jonušai, Kaspariškiai, Klemiškė, Mazūriškiai ir kt.

Lietuviški yra iš kai kurių upėvardžių kilę vietovardžiai: Baukštininkai, Agluonėnai (nors pačios upės pavadinimas kai kurių kalbininkų siejamas su prūsų kalbos žodžiu agla–liūtis). Esama sudurtinių pavadinimų, nusakančių reljefo ar gamtinių sąlygų ypatumus: Aukštkiemiai, Šlapšilė.

Nemažai gatvių Klaipėdos rajone pavadinta išnykusių ar nykstančių kaimų vardais, o Sendvario ir Kretingalės naujų gyvenviečių gatvės pavadinamos Karaliaučiaus krašto vardais.

Parengta pagal Marytės Razmukaitės straipsnį „Mažosios Lietuvos oikonomija“ // Lietuvininkų žodis, Kaunas, 1995.

Savivaldybės kalbos tvarkytoja, Lietuvių kalbos draugijos Klaipėdos rajono Ferdinando Kelkio skyriaus narė Daiva Beliokaitė