Violeta Riaukienė: akivaizdu, kad lytiškumo ugdymui mokyklose nepasiruošta, todėl tai neturi būti dėstoma

Esu mama, todėl puikiai suprantu tėvams kylantį nerimą dėl Gyvenimo įgūdžių programos. O labiausiai dėl vienos jos dalies – lytiškumo ugdymo. Aišku, kad niekas neaišku. Programos turinys aptakus, niekas negali atsakyti, kas bus konkrečiai dėstoma, ir dar daugybė kitų nežinomųjų yra, kurie sukelia neigiamas reakcijas tarp tėvų. Ir tai visiškai suprantama. Juk kalbame apie tai, ko mokysis svarbiausi žmonės mūsų gyvenime – vaikai. Kalbame apie jautrią lytiškumo temą, kuri neturėtų kelti dar papildomo sąmyšio visuomenėje, mokyklose ir šeimose, jei turėtume atsakymus į visus kylančius klausimus. Tačiau akivaizdu, kad šios programos įgyvendinimui nėra tinkamai pasiruošta.

Ne vienus metus buvau mokytoja. Ir kaip pedagogė žinau, kad bet kokiam dėstomam dalykui reikia konkretumo. Norint perduoti žinias vaikams, negalima jų traukti iš oro. Visuomet yra vadovaujamasi patvirtinta metodika, kiekvienam dalykui dėstyti naudojami konkretūs vadovėliai, temos, kurios ir leidžia vaikus supažindinti su istorija, matematika, lietuvių kalba ir kitais jų ateičiai reikalingais dalykais. Pateiktos aiškios ir konkrečios temos kiekvienai klasei, teminis programos planas. Vis dėlto šiandien, žvelgdami į programą, mokytojai net patys gerai nežino, kaip ir ką reikės dėstyti, kokią informaciją pateikti, o kurios jau bus per daug, ar jie turės atsakymus į kylančius klausimus. Juk ir vaikai toje pačioje klasėje dažnai skirtingo brandos lygio.

Tad dabar mes matome akivaizdų ir pačios Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos pasimetimą. Tėvams, o kartu ir mokytojams kyla daugybė klausimų, į kuriuos konkrečių atsakymų nėra.  O kai atsakymų neturi net ministerija, kuri ir yra šios programos iniciatorė, lieka viena – stabdyti ir taisyti. Negalime nei eksperimentuoti su vaikais ir žiūrėti, o kas iš to išeis, nei mokytojų įmesti į tokį chaosą.  

Mes, kaip Savivaldybė, kreipsimės į Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją su prašymu iš Gyvenimo įgūdžių programos išbraukti lytiškumo ugdymą. Manome, kad šios dalies išėmimas yra reikalingas ir būtinas, nes negalima mokyti vaikų tam visiškai nepasiruošus. Šiuo metu pagrindiniai ir esminiai dalykai, susiję su lytiškumu, dėstomi per biologijos, pasaulio pažinimo pamokas, tad tikrai yra laiko šios programos dalies korekcijoms, atsakingam pasiruošimui, atsakymams visuomenei parengti. Juk puikiai žinome, kad kuo daugiau aiškumo ir konkretumo – tuo mažiau įvairių baimių ir nepasitikėjimo. Labai tikiuosi, kad ministerija atsižvelgs į mūsų prašymą ir priims sprendimą kol kas atsisakyti šios mokymo programos dalies, nes kritikos dėl to jai žeria ne tik savivaldybės, bet ir aukščiausi šalies politikai, jau nekalbant apie mokinių tėvus.

Likusi programos dalis, kurioje kalbama apie sveikatos ugdymą, psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo prevenciją, patyčių ir smurto prevenciją, žmogaus saugą, saugų eismą ir kitus klausimus, yra tikrai reikalinga. Šios temos buvo integruojamos į dalykus, todėl yra aiškios, ne tokios jautrios kaip lytiškumo ugdymas. Pati dešimt metų dirbau su socialinio emocinio ugdymo  programa ,,Antras žingsnis“.  Galiu patvirtinti, kad tokio pobūdžio programa yra naudinga. Tyrimais įrodyta, kad taip vaikai išmoksta kurti sėkmingesnius tarpusavio santykius, geriau elgiasi, geba atpažinti ir spręsti problemas, geriau atlikti užduotis ir gauna geresnius įvertinimus. Taip jie auga sėkmingesni ir laimingesni, o suteiktos žinios padeda laiku atpažinti ir patiems arba su kitų pagalba įveikti įvairius gyvenime kylančius iššūkius. Tai puikus pavyzdys, kai aiški programa, su konkrečiomis priemonėmis, metodika yra tikra pagalba vaikui bei nekelia nerimo ar papildomų klausimų nei tėvams, nei mokytojams, nes visiems suprantama, kas, kaip ir kodėl dėstoma, kokia to nauda bręstančiam mokiniui.

Nė kiek neabejoju mūsų mokyklose dirbančių mokytojų, kurie šiais mokslo metais dėstys ir Gyvenimo įgūdžių programą, žinių gausa ir kompetencija. Tai tikrai puikūs mokytojai, kuriuos pažįsta mokiniai, jų tėvai, kurie įdeda daug darbo, kad mūsų vaikai į savarankišką gyvenimą išeitų gavę kuo daugiau reikalingų žinių. Jie tikri profesionalai, gebantys vaikams perduoti tai, kas geriausia. Esame ir su švietimo įstaigų vadovais aptarę visus kylančius tėvų nuogąstavimus.

Tačiau, kai visuomenė supriešinama dėl vienos programos dalies – lytiškumo ugdymo, kai atsakymų į tėvų ar mokytojų klausimus nėra nei pačioje programoje, nei jų gali pateikti ministerija – reikia sustoti ir iš tiesų susimąstyti, kas negerai, bei galų gale tiesiog tinkamai ir atsakingai pasiruošti. Kur taip lekiame? Kai kalbame apie vaikų ugdymą, negalime daryti tik „dėl pliusiuko“, turime suprasti atsakomybę – juk auginame mūsų visų ateitį. 

Užsak.