Žemaitėška tatuiruotė kel sosėduomiejėma ėr šīpsėnas
„Sodiejos mōna patiuos sosėduomiejėma kalbuom ėr kultūruom, jausma, kad kažkon pralēdau nikumet nabōvosi juokiam ansamblie ar tradicėniu šuokiu būrelius, jausma, kad tēp ėr nasožemaitiejau, kažkāp nuoriejuos īomžintė mona rīši. Diel tuo sogalvuojau išsėtatuiroutė sāva žemaitėškoma pareiškėma, vėdėni joukieli so žemaitiu muočiutiem“, – sākė Kaunė gīvenonti Emilėjė Svirinavičiūtė.
Eso rāšiosi apie jaunū žmuoniu tatuiruotės, bet anim ī galva nabōva atējosi mintės išsėtatuiroutė kuokė žemaitėška frāzė. Vo šin vāsara redākcėjė elektruonėniu paštu gāva Kaunė gīvenontės Emilėjės Svirinavičiūtės laiška, katram rāšė, kad anuos senele iš Gargždu, diel tuo ana dėkte graži esonti anum tarmie ėr nuorinti tarmėškas tatuiroutės paukštelē pīpaun. Vėsuokiu klausėmu skaitītuoje oždoud, bet da nieks nabōva klausės, kāp taisīklinga rekietu išsėtatuiroutė žemaitėška frāzė.
Žemaitė sotėka dzūkēli
Emilėjės mama kėlosi iš Gargždu, tėtis – iš Alītaus. Po studėju Kaunė abodu išsėkraustė i Alītu, kor gīvena Emilėjės senielis. Tēp sosėkluostė gīvenėms, kad Alītou jau koris laiks gīven ėr Emilėjės gargždėške senele, o na tėik tuolėi – Vėlniou – ėr mamas sesou. Ka anėi sosėrenk ī krūva, Emilėjės senele ėr māma so sāva sēserė pamažė viel sožemaitie. „Savaitgaliou baigontėis jau rokuojas kap nikor nieka žemaitėška“, – pasakuodama šīpsuojuos Emilėjė ėr nusėkielė ī vaikīstės vāsaras, katras sīkiu so sesė Mingailė, posseserė ėr posbruoliu lēsdava senēliu suodė pri Gargždu. Bet pasėtaikīdava ėr vėinam koriam anūkou vasaruotė pas māmas tievelius. Tada senele tris mienesius atstuodava tievus. „Būdavuom apsoptė vėin žemaičiu ėr žemaičiu kalbuos, kultūras, anėkduotu (tēp ėr sožėnuojau apie „Paukštelē tupės da“ anėkduota/daina), – diel kuo tatuiruote būdama 23 mētu pasėrinka frāzė paukštelē pīpaun, paaiškėna Emilėjė. – Prisėmėnu, kāp senele dėrbdava lauka darbus, o aš klausdavau, kāp skaičioutė žemaitėška. Kol anėi dėrba, kartuodavau skaičius žemaitėška.“
Keliuonės nu Alītaus lig Gargždu ėrgi būdavės šeimuos nuotīkis. Emilėjė prisėpažėna, kad anon vėsumet traukė kalbas. Pakeliou so sesė dainioudava Britnės Spėrs dainas anglėška. Nomėi, prisėveiziejosės ispanėšku paaugliu serialu, traukdava ispanėškas dainas.
Kalbu rats sōkas
Na ba rēkala sākuoma, kon išmuoksi, ont petiu nanešiuosi. Alītou Dzūkėjės pagrindėnie nuokīkluo, kor muokies Emilėjė ėr anuos sesou, bōva sostėprints prancūzu kalbuos muokims, tad anėdvė gaudava sosėpažintė so semestrou atvažiavoses prancūzas. Emilėjė naožtēka tuos kalbuos, tad skaitīdava, klausīdava ėr veiziedava anglėška. Tēp dėkte gera išmuoka dar vėina kalba. Tad a dėdėle nustebtomėt, kad septīniuolėkmētė laimiejė Euruopas Komisėjės organizouta konkursa „Juvenes Translatores“. Laimiejėma vainėkāva keliuonė ī Briuseli kartu so mama ėr muokituoju. Ėr nie kuo dīvitėis, kad Emilėjė pasėrinka vertėma studėjės Kauna technoluogėjės universitetė. Lietōviu, anglu, vuokietiu ėr prancūzu kalbas – vėinas, ka pagal studėju pruograma rekiejė, kėtas – ka pati nuoriejė, ana gliaudė kāp vuoverie rėišotus. Sakuos, kad ėr dabar galietu pagruotė gitara ėr padainioutė prancūzėška ar vuokėška.
Kaunė Emilėjė pajotosi, kuoki dėdėlie ėr skėrtinga īr Lietova. Kai koriu studėntu tarėms anon pradiem šokirāva. Ėr pati kāp alītėškė toriejosi savuotėška akcėnta, bet po ketveriu mētu studėju „sokauniejosi“ ėr nabkalbiejosi kāp alītėškė. Ana sāka, kad dabar jau atējė ī māda vėskas, kas lietovėška, originalu, autėntėška, dėkte madingė pasėdārė lietovėška dizaina, kūrības, steigamė prēkiu žėnkla ėr lietovėška atrėbutika.
Emilėje patink vėsas kalbas: vėsas savuotėškas, grāžės ėr iduomės. Ėr žemaitiu kalba naatruoda ana grobi, kāp tik graže skombonti. Sāka, kad vėsumet būdava smagu par partraukas fakultēto kėimelie kalbietėis so kursiuokas, o ka kažkoriam paskombindava mama, tumet studėnts „parsėjungdava“ ī žemaitiu kalba. Emilėjė tor ėr tuokiu draugu, korims gieda vėsims gėrdont šnekietė žemaitėška, tor pažīstamu, katrėi nešiuo žemaitėškas pravardės ė nimaž nasėgiedie – vėins savi vadėn Kuisiu, o Emilėjė anon – Knioisiu.
Soartėna sēsėris
Kalbas miegstonti mergina papasakuojė dar na vėina istuorėjė, bet a vėskon čia sorašīso. Vės dieltuo nasosėtoriesu napapuorėnosi apie ontra Emilėjės tatuiruotė. Po mienesi, ka išsėtatuirāva žemaitėška frāzė, bōva ožsėregistrāvosi anuos korekcėja, bet lig tuo laika sosėgalvuojė dar vėina, ėrgi so kalbuom sosijosė. Anuos sesou Mingailė gīven užsienie. Pavāsari par karantina ana pamėniejė, kad diel smagoma muokuos BSL – britu gestu kalba. Pasėruoda, Emilėje tas nabova juokėi dīva – ėrgi diel smagomo muokies tai amerikietėškas, tai britėškas, tai lietovėškas gestu kalbuos. Tada pasiūlė Mingaile muokītėis kartu. Ėr tēp kuožna dėina po valonda tilipuonu anėdvė muokėnuos gestu kalbuos. Paaiškintė, kāp anuos ton dārė, tik anuos pātės galietum. Kadangi Emilėjė šeimuo īr mažuojė, sēsė pasiūluojė gestu kalba vadintė Little One. Emilėjė nupiešė tus gestus ėr nusiuntė i tatuiruotiu saluona, o paskiau ėr pati nuējė. Dabar ana tor dvė tatuiruotės – žemaitėška paukštelē pīpaun ėr britu gestu kalba Little One.
Ėr nuors daba sēsės nabsėmuoka gestu kalbuos, par karantina, kad ėr tuolėi vėina nu kėtuos būdamas, atgaivėna sesėrėška rīši, katras po tū kasdėiniu valondu bėndrāvėma tilipuonu esos stėprēsnis nagu kumet bōva.
Asmenėni albuma portėgrāpėjė
