Žemės ūkis
Akcija prieš mažas pieno supirkimo kainas
Manoma, kad ji turėtų įvykti po sėjos. Šių metų pradžioje, iki balandžio 15 d., pieno perdirbimo įmonės pamalonino ūkininkus padidindamos supirkimo kainas.
Ūkius žlugdančios pajamos
– Jau gaudavome po 1,03 lito už kilogramą bazinio riebumo pieno, – sakė Kiškėnų ūkininkė B. Žiogienė. – Dabar sumažino net 25 centais.
Anot ūkininkės, pakibo ant plauko jų ūkio likimas, nes reikia grąžinti skolas, pirkti pabrangusias prekes, reikalingas ūkiui. Kaip sakė ir kiti ūkininkai, o patvirtino ir Lietuvos žemės ūkio rūmų pirmininkas B. Markauskas, šiomis dienomis didieji pieno ūkiai gavo pranešimus, kad nuo gegužės 1 d. pieno supirkimo kainos dar bus mažinamos 7-8 centais. Ypač dėl to kenčia ekologinį pieną tiekiantys ūkininkai. Viena tokių yra ir B. Žiogienė. Nenaudojant trąšų, pesticidų, ekologiniuose ūkiuose mažesni javų, šieno derliai. O produkciją reikia gauti didesnę, kad pasidengtų visos išlaidos.
Neapsikentę tokios netvarkos, visos Lietuvos ūkininkai jau sutarė, kad, pasibaigus pavasario lauko darbams, maždaug po mėnesio imsis protesto akcijos ir prie didžiųjų prekybos centrų už dyką dalins pieną miesto žmonėms.
– Iškart buvo mintis atvežti simbolinius pieno kiekius ir išpilti juos į Vilniaus ir kitų miestų nuotekų valymo įrenginius, – sakė B. Markauskas. – Tačiau pagalvojome, kad tai bus pernelyg skaudu mažas pajamas gaunantiems žmonėms. Todėl nutarta dalinti pieną nemokamai. Akcijos metu bus plakatai, ant kurių ūkininkai užrašys, kiek už pieną jiems moka supirkėjai ir kiek paskui pienas ir jo produktai kainuoja parduotuvėse.
Kiek laiko tokia akcija vyks, dar neaišku, tačiau manoma, kad jos efektyvumą galima pasiekti tokiu būdu protestuojant mažiausiai savaitę. Akcija gali paskatinti dar daugiau ūkininkų pieną vežti į miestą prie daugiabučių namų, kadangi čia jie už litrą gauna po 1,7-1,8 lito. Pienas dažniausiai yra keturių procentų riebumo.
Pensininkams per brangu
Dabar pieno rinkoje susidarė situacija, kai ūkininkams už produkciją mokama vis mažiau, o kainos parduotuvėse didėja.
– Niekaip nesuprantame, – kalbėjo rajono pienininkų asociacijos pirmininkas M. Skroblys, – kaip perdirbimo įmonės sugeba visos kartu sumažinti pieno kainas, o jei retkarčiais didina, tai irgi kartu.
Rajono ūkininkų sąjungos pirmininkas R. Kernagis mano, kad pienininkams greta rengiamų akcijų vertėtų stiprinti kooperatyvus. Jie parduoda didesnį kiekį, gali derėtis dėl didesnių pieno supirkimo kainų.
Dabar pieno perdirbėjai skundžiasi, kad yra pieno produktų perteklius. Ūkininkai jiems atsako: kur nebus pertekliaus, jei didelė dalis mažas pajamas gaunančiųjų pieno produktų neįperka. Anksčiau pensininko pagrindinis valgis buvo kefyras, varškė, pienas, kiti pieno produktai, o dabar, kai litras nugriebto pieno kainuoja vos ne tris litus, vargšai veikiau perka iš ūkininkų, parduodančių pakiemiais. Tad kalbant apie nepažabojamą pienininkų apetitą, tenka galvoti, kad dar didesnis krautuvininkų apetitas, kurie atkakliai laikosi didelių pieno produktų kainų, neįkandamų mažas pajamas gaunantiesiems.
O kaimo žmonėms, laikantiems tris ir daugiau karvių, nuo balandžio mėnesio reikės pildyti specialius žurnalus, kuriuose jie privalės nurodyti, kiek primelžė pieno ir kur jį realizavo. Tokią apskaitą turės vesti neturintieji pieno gamybos kvotų. Metus tokiu būdu tvarkiusieji apskaitą privalės pateikti atitinkamą deklaraciją. Matyt, tuo siekiama išsiaiškinti, kiek Lietuvoje iš viso primelžiama pieno. Tik keista, kad buvo reikalaujama nurodyti, kur ūkininkas padėjo tą pieną. Gal jis veža savo vaikams, atiduoda vargšams, sugirdo kiaulėms, pats sunaudoja. Ar ne pernelyg didelis valstybinių institucijų kišimasis į asmeninius žemdirbio reikalus?
Antanas SAKALAUSKAS
