Žiema sunkina senolių vienatvę
Šalčiai pavojingi vienišiems senyviems žmonėms, gyvenantiems kaimuose, atokiuose vienkiemiuose, nerenovuotuose būstuose. Seniūnijų socialiniai darbuotojai susirūpinę, kad jie laimingai peržiemotų. „Turi būti budrios bendruomenės, kaimynai, artimieji. Nepalikti senų ligotų žmonių vienatvėje“, – kalbėjo Vėžaičių seniūnijos specialistė socialiniam darbui Stasė Grykšienė.
Ši šalta žiema – išbandymas senyviems žmonėms, gyvenantiems atokiuose vienkiemiuose, nepritaikytuose būstuose. „Bangos“ laikraščio skaitytojas susirūpinęs pranešė, jog Vėžaičių seniūnijoje, vagonėlyje, su dviem šunimis glaudžiasi pensininkė. Susisiekti su ja nepavyko. Socialinė darbuotoja S. Grykšienė patikino, kad ne kartą raginusi šią moterį išsikraustyti, bet ji nesutiko.
S. Grykšienė dažnai skambina ar aplanko žmones, kuriems žiemą išgyventi sudėtinga.
Nestiprios sveikatos senoliams sunku atsinešti malkų, pasikūrenti krosnį, juolab kad kai kurių rūsiai apsemti. Sunku prišildyti trobą, kurios langai nesandarūs, durys netvarkingos, per neapšiltintas sienas smelkiasi šaltis. Ir kūrenti stipriai negali: palėpės užverstos nereikalingais daiktais, o jeigu iš netvarkingo kamino išsiveržusi žiežirba nutūps ant degios medžiagos?..
S. Grykšienė akcentavo, jog šaltuoju metų laiku seni tėvai neturėtų būti palikti gyventi vieni, nes tai rizikinga. Deja, kai kurių vaikai toli, užsieniuose. „Pensininkai pernelyg taupūs – patys nepajėgia tvarkytis, bet už paslaugas nenori mokėti, – sakė S. Grykšienė. – Mums rūpi socialinių pašalpų gavėjai, rizikos asmenys, senyvi, vieniši žmonės. Visiems padėti nesame pajėgūs. Vaikai turi kalbėtis su tėvais, negali palikti jų vienų. Senyvi žmonės turi gyventi oriai.“
Ji su kartėliu ištarė, jog po mirties paveldėtojai visada atsiranda, o gyvuoju pasirūpina ne visi ir ne visada. Pasak socialinės darbuotojos, kai kurie vieniši senoliai patys pasirūpina, kad jų senatvė būtų ori: susitaria su giminaičiais, kad juos globotų ir panašiai.
Virginija LAPIENĖ
