Žmonės ir darbai
Lietuvos vardo tūkstantmetį pažymėkime medžių giraitėmis
Stasys Globis pavasario itin laukia. Sako, širdis atsigauna, kai rankos ima kapstyti žemę, paliečia žaliais pumpurais aplipusio medžio kamieną ar besiskleidžiantį gėlės žiedą.
– Kiek mus supančioje aplinkoje yra grožio, gyvybės jėgos ir veržlumo! Kaipgi tuo nesidžiaugsi? Gal kitaip būsiu suprastas, tačiau manau, kad jubiliejinį Lietuvos vardo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose 1000-metį geriausia būtų pažymėti ne paminklais, o sodinant medžius. Po daugelio metų subrendusios giraitės teiks žmonėms džiaugsmą ir naudą, ir visi geru žodžiu minės mūsų kartos amžinųjų vertybių suvokimą, – samprotauja Gargždų miesto garbės pilietis, ilgametis pedagogas, gamtininkas ir kraštotyrininkas Stasys Globis.
Žinome, kiek šis žmogus yra nuveikęs gražindamas Gargždų miestą, mokyklas, kuriose dirbo, kaimus, kuriuose mokytojavo. Jo rankomis po audrų pajaunėjo ir pagražėjo senasis parkas, Minijos šlaitai pasipuošė su moksleiviais sodintomis medžių giraitėmis.
Laikas ištaisyti klaidas
Šiandien vaikščiodamas po parką Stasys Globis susirūpinęs žvelgia į anapus stadiono tvoros pernelyg išsikerojusias tuopas. Prieš penkiasdešimt metų toje vietoje miestiečiai augino bulves, vėliau Minijos slėnio šlaituose vykdavo motociklininkų lenktynės. Pakrančių vaizdas buvo sudarkytas, nykus ir tuščias. O koks grožis atsiveria nuo aukštumos!
– Tuokart komunalinių įmonių kombinato viršininkas V. Liutikas iš Kretingos parsivežė šimtą tuopų sodinukų ir paprašė apsodinti jais ką tik įrengtą stadiono aikštę. Kad tuopos yra greit augantys medžiai, aš žinojau, bet supratau ir norą greičiau papuošti stadioną. Sodinome jas tankiau, manydami, gal ne visi medeliai prigis, pagaliau galima juos išretinti, – pasakoja S. Globis. – Per mažai retinome – medžiai išstypo, apdžiūvo, paseno. Blokados metais kai kuriuos iškirtome malkoms – kaimynai padėjo. Dabar matau, jog reikia dar gerokai jų išpjauti, kad nestelbtų šalia pasodintų maumedžių, skroblų ar kitų vertingesnių medžių.
Retinimo laukia ir liepų giraitės. Sovietmečiu buvo skatinamas paprotys įregistruojant mergaitės gimimą pasodinti liepą, o berniuko – ąžuolą. S. Globis tam neprieštarauja, tačiau dabar matosi, kaip neapdairiai buvo sodinta – medžiai stelbia vienas kitą. Kas bus dar po dešimties metų?
Parke plinta skroblai. Girdiškės bažnytkaimyje jau gal šimtas metų stovi iš skroblo padaryti bažnyčios altoriai. Tai labai tvirtas, vertingas, sunkus medis, per žiemą išlaikantis lapiją. Tačiau ilgainiui mūsų parke po jais atsirado tikras sąžalynas. Teks padirbėti atsiraitojus rankoves.
Kad ir vėl nepavėluotume…
– Jaunus medelius būtina retinti, – S. Globis aprodo tai vienoje, tai kitoje parko vietoje sužėlusius skroblus ir liepaites, aiškindamas, jog tai puikiausi sodinukai ilgamečių želdynų prašančiam Pergalės parkui kitame miesto pakraštyje. – Sakiau miesto seniūnui Sauliui Bakšinskiui: retinkime, raukime juos ir sodinkime aname parke. Jis man pritaria. Galbūt bendruomenės talkos dieną ir pasodinsime, – viliasi mano pašnekovas.
Vaikščiojame toliau po parką. Ant keleto kamienų raudonos spalvos ženklai rodo, jog tuos medžius Savivaldybės administracijos gamtosaugos specialistas R. Alšauskas yra pažymėjęs nukirsti. Tačiau oficialaus leidimo, suderinto su keliomis būtinomis institucijomis, tarp jų ir su miškų klausimais konsultuojančios Klaipėdos agentūros vyresniuoju specialistu A. Rimgaila Stasys Globis nėra gavęs. Taigi vienas valdžios atstovas lyg ir leidžia, o kitas draudžia.
S. Globio rankose – prieš pat naujuosius metus gautas Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus Č. Banevičiaus pasirašytas raštas. Tai atsakymas į jo dar praėjusių metų lapkričio vidury pateiktą prašymą leisti parko pakraštyje nukirsti tankiai suaugusias ir pradėjusias džiūti tuopas. Direktoriaus rašte pranešama, jog „Medžių ir krūmų, augančių ne miško žemėje, apsaugos, priežiūros, vertės nustatymo ir nuostolių atlyginimo komisija išnagrinėjo prašymą ir jo netenkino. Informuojame, kad Savivaldybės strateginiuose planuose numatytas Gargždų miesto kraštotvarkos plano rengimas, kuris plačiau ir išnagrinės centrinio parko želdynų tvarkymą.“
S. Globis nė kiek neabejodamas pritaria, jog toks planas labai reikalingas, tačiau kada jis gali būti įgyvendintas, šiandien sunku numatyti, juolab esant nelengvai visos šalies finansinei būklei. O medžiai juk nelaukia, kad ir pačių geriausių strateginių planų – jie paprasčiausiai želia toliau. Po kelerių metų rimtai netvarkomas, neretinamas miesto parkas, ypač ten, kur tankiai sužėlę jaunuolynai, gali atrodyti kaip gūdus miškas…
Ir dar. Suteikdama Stasiui Globiui Gargždų miesto garbės piliečio vardą, Klaipėdos rajono savivaldybės taryba ypač akcentavo jo nuopelnus gamtosaugai, todėl tame pačiame Savivaldybės administracijos direktoriaus rašte aiškinimas, jog „želdinius ir želdynus būtina saugoti kaip estetiškai, ekologiškai, istoriškai ir kultūrai svarbius kraštovaizdžio elementus“ mažų mažiausiai ne tuo adresu. Stasys Globis per savo gyvenimą yra pasodinęs ne vieną tūkstantį medžių ir išpuoselėjęs ištisas jų giraites. Jo atkakliomis pastangomis nuo pražūtingo naikinimo pavyko išsaugoti prie rašytojo Butkų Juzės gimtosios trobos vienintelį išlikusį medį. Tik jis ir žymi rašytojo gimtinės vietą.
Aldona VAREIKIENĖ
