Žurnalisto pastabos
Niekas kitas
Lietuvos sąjūdžio pirmininko pavaduotojas J. Dvarionas žiniasklaidoje yra teigęs, kad valdžios ir visuomenės dialogas yra labai trūkčiojantis: tai vyksta, tai vėl nevyksta. Dažniausiai kalbamasi tik pasiekus ribą, kai žmonės nebegali kentėti ir pradeda reikalauti. Pilietinės visuomenės formavimuisi yra gerai, kai žmonės suvokia savo balso svarbą ir ima kelti valdžiai reikalavimus.
Visgi vienas lauke – ne karys. Tik daugelio balsų choras gali pasiekti valdančiųjų ir verslo grupuočių ausis. Pastaruoju metu tuo choru bando tapti bendruomenės. Ir gana sėkmingai.
Dovilų bendruomenė piestu stojo prieš Baičių miško naikinimą įrengiant karjerus. Kelios verslo bendrovės ir tarpusavyje susirungusios dėl auksinio kąsnio it musę kando susidūrusios su argumentuotu, visuotiniu doviliškių pasipriešinimu. Jie sumaniai pasitelkė žaliuosius, žiniasklaidą, patys netingėjo pasirinkti įtikinančios informacijos. Atvirai išdrįso pasakyti, kad bendrovėms iš tiesų rūpi ne investicijos, ne naujų darbo vietų kūrimas. Tuo tik pridengiamas besaikis pelno siekimas kuo mažiausiomis sąnaudomis ignoruojant vietinių gyventojų interesus. Beje, kai minimi žmonių interesai, tai sarkastiškai pakomentuojama maždaug taip: jie rūpinasi savo žemės verte, savo ramybe. O kai kalbama apie valdžios ar verslo interesus, tai vartojami burtažodžiai: plėtra, inovacijos, visuotinė gerovė. Ir jei tiems burtažodžiams nepasiduodi, esi nepraustaburnis, beveik priešas.
Regioninės plėtros burtažodžiui ketina nepasiduoti ir Gribžinių bendruomenė, netikėtai ir sau, ir rajono merui aptikusi, kad tyliai pakeisti Klaipėdos apskrities teritorijos bendrojo plano sprendinių projektai. Pagal vieną iš tų pakeitimų iš Rimkų į Kretingą dundės traukinių ešelonai su pavojingomis atliekomis. Geležinkelis taptų Šakinių, Selenėlių, Kvietinių, Gribžinių, Vaitelių, Jokūbavo ir kitų gyvenviečių kaimynas, o šių kaimų žmonės – galimų avarijų, nuolatinio triukšmo įkaitai. Jų investicijos į asmeninio naudojimo sklypus ir namus, galbūt puoselėjamas kaimo turizmo sodybas atsimuša į tą magiškąjį pažadą apie regiono ar rajono vystymąsi. Atseit kaimiečiai esate, nesuprantate valstybės prioritetų! O kad prisidengus skambiomis frazėmis kažkokio sandėrio ausys kyšo, tai juk neįrodoma… Gribžiniškiams rajono Savivaldybės meras davė pažadą, jog tokio geležinkelio Klaipėdos rajone nebus, o apskrities viršininko administracijos atsakinga pareigūnė tvirtino, jog bus rengiama galimybių studija ir dar ne laikas nerimauti.
Bet ne laikas ir šunis lakinti, kai jau metas į medžioklę. Žmonės dažnai susizgrimba dėl savo teisių kovoti tada, kai jau per vėlu. Kai praėję viešųjų svarstymų terminai, vadinasi, ir galimybė pareikšti savo pretenzijas. Ką gi niekas už mus pačius nepasirūpins. Nereikėtų pro pirštus žvelgti į iš pirmo žvilgsnio neįdomius skelbimus vietiniame laikraštyje. Kartais už nepatrauklios informacijos slypi dideli gyvenimo pokyčiai. Štai Dovilų seniūnijos gyventojai susizgribo, jog per jų žemes bus tiesiama 330 kV elektros perdavimo oro linija. Žmonės beveik patyrė šoką, nes buvo nepastebėję to neįdomiojo skelbimo. Antra vertus, „Lietuvos energijos“ Komunikacijos skyriaus atstovė ryšiams su visuomene Renata Gaudinskaitė „Bangai“ nenuneigė, jog informacijos buvo pernelyg mažai, o žmones tai labiausiai ir baugina, ir sukiršina.
Kai kurie rajono seniūnai yra prasitarę, jog įvairių projektų rengėjai pirmiausia padaro „žvalgybą“, t. y. pasiteirauja, kokie žmonės seniūnijoje gyvena, ar išsilavinę, ar aktyvi bendruomenė. Tada projektuotojai susikuria savo poveikio visuomenei planą. Jei bendruomenė spaudimui nepasiduoda, ji laimi. Nebūtinai radikaliomis priemonėmis, svarbu, kad vyktų dialogas, kad būtų atsižvelgiama į žmonių gerovės poreikius. Jei projektas blogina žmonių gyvenimą, tad kam jis iš viso reikalingas?..
