Žurnalisto pastabos
Apie pergales, brokuotą demokratiją ir… šuniškas problemas
Rugsėjis jau išpynė voratinklius – rudens pradžios ženklus. Vasara išėjo, nusinešdama atostogų atsipalaidavimą ir palaimą. Vėl darbai ir kasdienybės rūpesčiai.
Praėjusią savaitę juos į šalį dar stūmė gražus Lietuvos krepšinio rinktinės pasirodymas Europos čempionate. Sportininkai, bene vieni geriausių šalies ambasadorių užsienyje, karts nuo karto pakursto mūsų patriotiškus jausmus. Juolab kad Lietuvos komanda bene vienintelė be svetimų, nupirktų žaidėjų.
Smagu sirgalių tribūnose buvo matyti ir gargždiškius. Širdį glostė šios vasaros „Bangos“ laikraščio praktikanto, Vilniaus universiteto II kurso žurnalistikos specialybės studento gargždiškio Šarūno Mazalo reportažai, pasakojantys apie krepšininkų gyvenimo užkulisius Ispanijoje. Gražus ir sveikintinas jauno žmogaus debiutas. Turime komentatorių Robertą Petrauską, galbūt netrukus turėsime ir Šarūną Mazalą.
Nors rugsėjo pradžia dar dovanojo kelias saulėtas dienas, tačiau artėjantis šildymo sezonas kelia nerimą – kiek brangs dujos ir teks mokėti už šilumą. Prognozės nelinksmos, ypač tiems, kurių pajamos kuklios. Šį rugsėjį žadėto algos didinimo taip ir nesulaukė mokytojai, kurių priskaičiuotas atlyginimo vidurkis – 1464 litai. Tuo tarpu bendras šalies vidurkis – 1771 litas. Vyriausybės vadovas aiškinasi, kad šįmet mokytojams, kurių mokyklos jau sunkiai suranda, lėšų pritrūko ir žada „pasitaisyti“ kitais metais. Bet apie 40 mln. litų šalies ižde atsirado valstybės tarnautojų armijai didinti – naujiems etatams steigti. O juk neužimti net per 2500 jau įsteigtų etatų.
O ir užimtuose kas ką veikia ir už ką atsakingas, nelabai aišku. Į redakciją atėjęs garbaus amžiaus gargždiškis prašo jo vardu parašyti pareiškimą seniūnui, kad imtųsi priemonių prieš šunų neprižiūrinčius kaimynus. Mat pats nesugebąs. Klausiu, ar buvo seniūnijoje. Tvirtina, jog ne kartą ir kaip tik ten nurodę parašyti pareiškimą, nes tik tada galėsią ką nors daryti. Nebeišmanydamas, kas galėtų jo bėdą ant popieriaus surašyti, atėjo į redakciją. Ar seniūnijoje mažai žmonių, kurie tai galėjo ir turėjo padaryti? Žinoma, jei ten sėdėtų ne formalistai ir biurokratai, beje, taip dažnai dejuojantys, jog nieko negali. Net šuniškos problemos išspręsti?
Jei būtų atliktas rimtas valstybės tarnybos auditas, turėtų paaiškėti įdomių dalykų ir kodėl paprasti piliečiai yra varinėjami iš kabineto į kabinetą. O kiek valdžia išleidžia nesibaigiančioms reformoms ir kokį efektą jos duoda mums, Lietuvos piliečiams? Atrodo, tik nereikalingą sumaištį ir vis augančius kaštus. Šiuo metu baigiamos sunaikinti Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos (buvę higienos centrai), jų funkcijas perleidžiant savivaldybėms. Ką tai duos, regis, nenumano nė patys tų tarnybų darbuotojai.
Švietimo ir mokslo ministerija šiomis dienomis „nudžiugino“ žadamomis naujomis reformomis. Nors dar neseniai tikino, kad jos jau baigtos ir pagaliau į ugdymo įstaigas sugrįš stabilumas. Tačiau kažkam, matyt, reikia pateisinti savo kėdės būtinumą ir tas kažkas sugalvoja, kad abiturientai galės laikyti tik vieną egzaminą, bet užtat dešimtokai – tris. Kodėl toks sprendimas, ką jis duos – niekas nesiteikia aiškinti. Kaip ir pragrįsti, kodėl Lietuvai reikia tik gimnazijų ir pagrindinių mokyklų ir kodėl nebeturi likti vidurinių.
Girdint apie tokius valdžios veiksmus ir sprendimus nesistebi, kad jauni žmonės nebenori laukti tvarkos, aiškumo ir nematydami perspektyvos bėga į užsienius. Liūdniausia, kad bėga išsimokslinę ir šaliai labai reikalingi specialistai.
Neseniai solidus britų savaitraštis „The Economist“ paskelbė pasaulio demokratijų indeksą. Lietuva pateko į brokuotos demokratijos valstybių grupę. Kodėl? Savaitraščio nuomone, esame iš tų valstybių, kuriose „aksominė revoliucija“ išseko ir nepasiekė galutinio demokratijos įgyvendinimo tikslo. Idealistai, svajoję apie geresnį, teisingesnį gyvenimą visiems, buvo nustumti į šoną arba su jais susidorota ir jų vietą užėmė siaurų asmeninių ir grupinių interesų pagrindu susikūrę klanai. Priklausymas kuriai nors partijai tapo tik priedanga jiems pasiekti. Todėl Lietuvos pilietis, jo poreikiai prisimenami tik rinkimų kampanijos metu. Kol reikia gauti arba išlaikyti valdžios kėdę. Tačiau buvo galima apgauti vieną, antrą, trečią kartą, dabar nemaža dalis jau praregėjo. Neseniai atliktos viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ apklausos duomenimis, beveik pusė Lietuvos gyventojų pagrindiniu Vyriausybės uždaviniu laiko kovą su korupcija. Mat klaniškumas, korupcija, kaip pastebi ir britų savaitraštis, yra didžiausias mūsų demokratijos brokas.
Irena KASPERAVIČIENĖ
