Žurnalisto pastabos
Pavojus pašto bendrystei
Pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais (1918) įsteigtas Lietuvos paštas šiandien tempiamas ne ant žmonių poreikių tenkinimo, o ant pinigų darymo kurpalio.
Nebe pirmieji metai, kai milijoninė kaimų ir miestelių pašto klientų armija ir tūkstančiai darbuotojų gyvena vis augančios nežinios, nerimo ir gandų laikotarpį. Praėjusiais metais Lietuvos paštas iš valstybės įmonės virto akcine bendrove. Netyla gandai, kad jis gali būti privatizuotas, o tada jau sudie, laiškeli laukiamas, savininkams rūpės ne milijonų atokiau nuo centrų gyvenančių gyventojų poreikiai, o pelnas.
Galime tik garsiai atsidusti, išgirdę, kad būrys mūsų seimūnų važiuoja posėdžiauti į Briuselį atseit norėdami geriau susipažinti su Europos Sąjungos veikla. Vargu ar kada pajusime bent menkutę naudą iš tokios, mūsų pinigėliais grįstos parlamentarų patirties. Kas kita būtų, jei jie atvažiuotų posėdžiauti į mūsų kaimus, sakysim, Judrėnus, Daukšaičius, Dreverną ar Mataičius. Tada jie sužinotų, kad retas kaimietis internete gali skaityti laikraščius, susirašinėti su giminaičiais, dar retesnis – sumokėti mokesčius. Gal patyrę, kokia praraja skiria Vilnių, Briuselį ir Lietuvos kaimus, imtų ir pagalvotų, kad tokia, jų nuomone, atgyvena, kaip paštas, labai reikalinga įstaiga gyventojams. Didžiulį atradimą padarytų! Panašiai kaip prieš keletą dienų į nuošalų kaimą užsukęs vidaus reikalų ministras Raimondas Šukys įsitikino, jog neveikia ir šiuolaikinis dviejų mygtukų projektas „Būk saugus ir mobilus“. Ir ne dėl to, kad senukai nesugeba juo naudotis, o todėl, kad jį aptarnaujantiems miestiečiams nusispjaut ant tų mygtukų ir pagalbos besišaukiančiųjų. Gal kiek sujudins ministras savo pavaldinius? Nors truputėlį, juk ant visos Lietuvos apsijuokė. O jei taip seimūnų būrelis pasidomėtų, kiek Lietuvos paštų skyrių kaimuose uždaryta, kokias menkas algeles gauna paštininkai ir kokios eilutės prie langelių nutįsta kiekvieną mėnesį, kai žmonės mokesčius moka ar pensiją atsiima.
Deja, virtualioje erdvėje besivartaliojantys mūsų išrinktieji net žalio supratimo neturi, kaip mažų miestelių ir kaimų gyventojai laukia paštininko, kurio krepšyje laikraštis, laiškas, pensija, kuris iš sunkiau paeinančio ar pagyvenusio gyventojo ir mokesčius paima, galų gale šnekteli minutėlę, svarbią naujieną praneša.
Nuo praėjusių metų akcine bendrove tapęs Lietuvos paštas nebegavo dotacijų iš valstybės, tad metus baigė su milijoniniais nuostoliais. Kaip išbris iš jų? Maža vilties, jog stambiųjų centrų ir jų vadovų didelių atlyginimų sąskaita. Susisiekimo ministras A. Butkevičius žiniasklaidoje prašneko, jog užtenka kalbėti apie AB „Lietuvos paštas“ ir patikino, jog neplanuojama jo parduoti. Tikimasi, jog bendrovė išlips iš duobės pardavinėdama savo turtą, t. y. pastatus. Puikių rūmų turi AB „Lietuvos paštas“, tačiau kiek laiko truks juos pravalgyti? Lietuvos kaimai, tarp jų ir mūsiškiai, turi nelinksmą patirtį, kai uždaromi pašto skyriai, atleidžiami darbuotojai, o patalpos parduodamos. Neblogai sutaupoma teritoriją prijungiant prie kito pašto ir už menkutį atlyginimą paliekant ją savo automobiliu aptarnauti vienam laiškininkui.
Kokių priemonių besiimtų AB „Lietuvos paštas“, mėgindamas išgyventi ir sočiai maitinti savo elitą, nukentės paprasti žmonės, ypač kaime. Tie, kurie mažiausiai rūpi į Briuselį posėdžiauti važiuojantiems mūsų parlamentarams. Įdomu, ar jie žino, jog šiais modernių technologijų laikais, kaimo žmonės laikraštį neretai gauna vakare ar net kitą dieną. Taip nebuvo net sovietmečiu.
Jadvyga SURPLIENĖ
