Žurnalisto pastabos
Emigracija – Lietuvos žaizda
Po 7 metų, praleistų Anglijoje, mano rašinio herojė lietuvė dabar su vyru anglu kuriasi Lietuvoje. Statosi namus, tačiau neatmeta galimybės kada nors vėl sugrįžti į sutuoktinio gimtinę. Kodėl? – klausiu savo pašnekovės. Pirmiausia šioje šalyje didelė pagalba auginant vaikus. Išmokos jiems mokamos tol, kol šie eina į mokyklą.
Joje – viskas nemokama, net rašymo ir visos kitos priemonės. Rojus, jos teigimu, vienišoms mamoms. Antra, sveikatos priežiūra. Mano herojei teko operuotis, šioje šalyje gimdyti. Nieko nekainavo. Jei sveikatos būklė nekelia pavojaus gyvybei, priėmimo pas specialistą tenka laukti ilgai, net keletą mėnesių, užtat priimtas sulauki didelio dėmesio. Pacientui net nekyla mintis atsidėkoti.
Tokia sveikatos apsaugos sistema jos šeimai kainavo 7 svarus per mėnesį. Tiek už ją sumokėdavo mano pašnekovės vyras, dirbantis panašiu principu, kaip mūsų patentininkai. Jei per metus jis dalį pajamų skirdavo naujiems įrengimams ar įrankiams įsigyti, automobiliui pirkti ir kitoms su jo darbu susijusioms investicijoms, metų pabaigoje per mokesčių sistemą jam būdavo sugrąžinama atitinkama pinigų suma. Jei atsitikdavo taip, kad jis per metus uždirbdavo mažiau nei nustatytas pajamų vidurkis Anglijoje, jam trūkstama dalis būdavo kompensuojama. „Ten gyvendamas jautiesi saugus: jei susirgai ar ištiko kokia nors bėda, jei nebeturi pajamų, valstybė tau skirs tokias išmokas, iš kurių tu tikrai galėsi pragyventi“, – tvirtino mano pašnekovė.
Ji savo šeimą priskyrė Anglijos viduriniajai klasei. Šeimos finansų ekspertės J. Varanauskienės teigimu, Lietuvoje viduriniajai klasei pagal namų pajamų ir išlaidų tyrimą būtų galima priskirti tuos, kurių pajamos vienam šeimos nariui yra nuo 435 iki 725 litų. Tokių šeimų mūsų šalyje yra maždaug 45 procentai. Tačiau save vidutiniokais laiko net 66 proc. gyventojų, o jų pajamos, anot ekspertės, vienam šeimos nariui galėtų būti iki 1500 litų per mėnesį. Šitie skaičiai tik paliudija, jog žmonės realiai uždirba daugiau, negu rodo popieriai, ir kad rinkoje sukasi nemažai vokeliuose gautų pinigų. Štai kodėl Lietuva – stebuklų kraštas. Visi bėdoja, kad blogai, tačiau parduotuvėse – spūstys, vis daugiau keliaujančių, besistatančių namus, bet… neužtikrintų rytdiena. Galimybe susirgus būti gydomam, turėti saugią senatvę, suteikti vaikams išsimokslinimą…
Pagal vakarietiškus standartus tik tokios šeimos, kurios maistui išleidžia iki trečdalio mėnesio pajamų, gali save priskirti vidutiniokams. Lietuvoje, anot J. Varanauskienės, tokių būtų vos 20 proc., ir jų pajamos vienam šeimos nariui turi siekti bent 700 litų.
Tačiau ekspertai teigia, kad tam, jog susiformuotų stipri vidurinė klasė, kuri yra kiekvienos valstybės stuburas, reikia 10-15 metų stabilaus ekonomikos kilimo laikotarpio. Lietuvoje stabilus augimas pastebimas jau šešerius metus. Tačiau akivaizdžiai gerėjantis gyvenimas dar negarantuoja sėkmės rytoj, nes vidurinioji klasė nėra sukaupusi turto, kurį bėdai atsitikus galėtų realizuoti. Šiandien esi vidutiniokas, rytoj gali tapti vargšas. Šalies socialinė sfera tau galbūt neduos numirti, bet tikrai nustums į žemiausią visuomenės sluoksnį. O skurdas Lietuvoje – ne Amerikoje, kur beveik pusė skurdžių gyvena nuosavame name su trim miegamaisiais, garažu ir kiemeliu, 97 proc. turi automobilius, žiūri kabelinę televiziją ir trečdalis indų neplauna rankomis…
Tačiau neužmirškime, kad tokia Amerika ir tokia Anglija susitvėrė ne per dešimtmečius, o per šimtmečius. Mes – tik kelio pradžioje. Bet mūsų politikai išties mažai daro, kad Lietuva taptų patraukli gyventi patiems lietuviams. Pasak ekonomistės A. Maldeikienės, kol mūsų valdžia ir darbdaviai nesuvoks, jog rinka efektyviai veikia ne vergovės (aš krausiu turtus, nes samdinys niekur nesidės, kaip su juo besielgsi), o abipusio pasitikėjimo pagrindu, tol Lietuva, ypač jos jauni žmonės išvažiuos. Vien piliečių meile savo kraštui valstybės neišsaugosi. Filosofo L. Donskio teigimu, 40 milijonų turinčiai Lenkijai 2 milijonai išvykusiųjų – ne tragedija, tačiau Lietuvai, kurioje vos per 3 milijonus, netekti pusės milijono – jau katastrofa.
Mano pašnekovė sugrįžo namo, nes neįveikė nostalgijos savo artimiesiems, savo kraštui. Taip ir nepasiėmusi britiško paso, nors galėjo. Tiesa, kad ne viską lemia materialinė gerovė. Žmogui galbūt dar svarbesni kiti dalykai, kurie dabar taip skaudžiai skamba „Emigrantų dainose“. Tačiau ar jas girdi ir ar į jų žodžius įsiklauso mūsų išrinktieji?
Irena KASPERAVIČIENĖ
