Žurnalisto pastabos
Iš didelio rašto…
Vakar Gargždų abiturientai, gavę brandos ateastatus, švęsti išleistuvių išvyko su plakatais: „Pagaliau mes baigėme!“ Neliejo ašarų išsiskirdami su mokykla, kaip būdavo įprasta, o džiūgavo, kaip žvėreliai, išleisti iš aptvaro į laisvę. Kodėl mokykla tapo nebe gražiu vaikystės ir jaunystės gyvenimo tarpsniu, o kažkokia nervų tampymo įstaiga?
Šiųmetis egzaminų skandalas, kai buvo perkamos ir parduodamos užduotys, aiškiai parodė, kad kuo sudėtingesnis mechanizmas, tuo paprasčiau jį sulaužyti. Tačiau švietimo strategai po šios pamokos prakalbo apie naujas, papildomas apsaugos priemones, kurioms įgyvendinti valstybė turėtų atseikėti dar dešimtis tūkstančių litų. Tačiau turbūt niekas taip ir neišgirdo paprastos mokytojos, per vieną televizijos laidą pasakiusios, kad pinigų daugiau nereikia, „nes dar ką nors prigalvos“. Egzaminų tvarką, anot jos, reikia ne griežtinti, o liberalizuoti, užduotis neįslaptinti, o kaip tik atspausdinti ir išdalinti kiekvienam. Tegul mokiniai ruošiasi pagal jas. Abiturientams būtų aišku, ką jie privalo žinoti įgydami vidurinį išsilavinimą, mokytojams – kokias žinias suteikti. Gal tada mažiau būtų absolventų, kurie naktį iš lovos pakelti pasakys Makedoniečio arklio vardą, bet Šekspyrą pavadins kosmonautu, o Žemaitę kokia nors Afrikos valstybės prezidente.
Iš tiesų, genialiausi sprendimai yra paprasti sprendimai. 15 metų reformavusi švietimą, Lietuva sukūrė kodų, vokų, antspaudų sistemą, kurią taikant dreba rankos ir kojos ne tik abiturientams, bet ir egzaminų vykdytojams, o ką jau kalbėti apie dalykų mokytojus. Tarsi egzaminai būtų ne normalus 12 metų žinių patikrinimas ir įvertinimas, bet branduolinės bombos vartymas rankose. O gal streso atmosfera kuriama sąmoningai, siekiant parodyti, kad gyvenimas, vaikeli, ne šiltnamis, ir privalai nuo jaunumės grūdintis, kad atlaikytum konkurencinę kovą, kuri tavęs laukia užvėrus mokyklos duris?
Tačiau jaunoji karta, gavusi skaudžią jos iliuzijų sudaužymo pamoką, nebenori taikstytis su absurdu. Vieni abiturientai duoda valstybę į teismą, kiti bėga į airijas, londonus, ispanijas, treti reikalauja naujų „psichuškių“.
Deja, jomis besikeičiantys sveikatos apsaugos ministrai turbūt nepasirūpins. Paskutiniojo profesoriaus Ž. Padaigos vadovaujama ministerija kaip tik užsibrėžė tikslą sumažinti lovų skaičių ligoninėse, o laimingiausias jis turbūt būtų buvęs, jei jo vadovaujama ministerija būtų palikusi tik tris didžiausias ligonines Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Mat mąstymo logika yra paprasta: žmonės įprato be reikalo vartytis ligoninės lovose, kai esą galima pasigydyti vaikščiojant į poliklinikas.
Medikų bendruomenės teigimu, Ž. Padaiga priėmė 4 gerus ir 16 blogų sprendimų. Vienas iš gerųjų – pradėtos įgyvendinti sveikatos profilaktikos programos. Tačiau ir čia pasityčiota iš tvarkingai gyvenančio žmogaus, kaip iš to sąžiningai besimokiusio abituriento. Pagal krūties vėžio profilaktikos programą nuvykusios pasitikrinti moterys buvo priblokštos, kad įtarus sunkią ligą, pas onkologą sužinojo pateksiančios po mėnesio-dviejų. Tad kam ta ankstyvoji diagnostika, jei liga negydoma?
Į redakciją vis dar skambina žmonės, iki šiol nesuprantantys, kodėl po vienu stogu esanti Gargždų ligoninė ir Gargždų PSPC turi dvi registratūras. Pavyzdžiui, į akį pakliuvus metalo drožlei, privalu registruotis abiejose. Po to sulaukti savo eilės prie šeimos gydytojo kabineto, kad šis nusiųstų į kitą pastato galą, kur okulisto kabinetas, o prie jo dar viena eilė. „Taip gali ir be akies likti“, – stebėjosi žmogus, kuriam ir šiandien sunku suvokti, kad jau seniai tai dvi savarankiškos įstaigos, gyvenančios iš savo pacientų ir ligonių krepšelių, nuolat kratomos ligonių kasų revizorių, kad, gink Dieve, koks nors litas nebūtų panaudotas „netikslingai“.
Šitokią tvarką sukūrė ne eiliniai gydytojai, o medicinos profesoriai, jų klanas. Kaip sakoma, iš didelio rašto išėjo iš krašto. Jame – vargšas, pagalbos nesulaukiantis pacientas, kaltininkas – eilinis gydytojas.
Irena KASPERAVIČIENĖ
