Žurnalisto pastabos
Vietoj Aleliuja
Besidairančio pavasario akivaizdoje nugriaudėjo nauji skandalai, subildėjo byrančios Seimo koalicijos luitai, nutiško ambicijų putos, sugurgėjo interesų latakai.
Savaitės vidurys tapo politine sensacija – Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas išverstas iš posto 94 parlamentarų balsais. Kas nutiko, kokie vėjai varsto Seimo užkulisius, kokie filmavimo aikštelėse nesirodantys režisieriai kuria ir įgyvendina tokius scenarijus? Ar tik dabar Seimo kanceliarininkai tarnybiniais automobiliais patys pradėjo važinėtis ir savo šunis vėžinti? Kodėl šį kartą eilinis skandalas nesibaigė iešmininko Arvydo Kregždės galvos nukirsdinimu, kodėl prireikė ir viso traukinio mašinisto A. Paulausko kraujo?
Dešinieji Seime inicijavo nepasitikėjimą Seimo Pirmininku, tačiau sėkme, ko gero, nesidžiaugia. Lapute kūmute apsimetęs gausiausios Seime Darbo partijos vadas Viktoras Uspaskich arogantiškai ištaręs: “Mes neinicijavome, mes tik dalyvavome”, nedelsdamas pareiškia, kad partija sieks Premjero posto. Po dienos, pasirašius trijų likusių daugumoje partijų koalicijos susitarimą, nusprendė pasitenkinti Seimo Pirmininko ir dviejų socialliberalų atšauktų ministrų postais. Peštynių bus, nes nežada nusileisti ir socialdemokratai, pretenzijas į vieno ministro postą taip pat pareiškė “valstietė” Kazimira Prunskienė. Smulkmė, kuri neturi vilties užsirangyti į aukštus krėslus, bent jau gali parėkauti arba parsiduoti stambiesiems. Juk brangus kiekvienas balsas, tad kam dabar rūpi kairė ar dešinė, kam įdomios kažkokios programinės nuostatos ar bent paprasčiausias žmogiškas orumas. Vos išverstas iš posto ir su keliais socialliberalais tapęs niekuo Seime A. Paulauskas nedelsdamas pradėjo ardyti braškančias valdžios sienas – atšaukė gerai dirbančius ministrus, kalba apie perėjimą į opoziciją, kurios programines nuostatas dar tik vakar kritikavo. Pašalintasis prezidentas Rolandas Paksas žiniasklaidos atstovų būriui pasiskundė, kad jų kol kas niekas nekviečia, o jei pakviestų, per daug nesiderėtų. Žinia, daugumai svarbus kiekvienas balsas tad galime tikėtis, kad liberaldemokratams kas nors ne tik kvietimą ant lėkštutės atneš, bet dar ir kokį nors žemesnį krėsliuką pasiūlys.
Pražydo pavasario staigmenėlės ir Prezidentūroje. Valdo Adamkaus moralinio autoriteto aureolė vis labiau blykšta ryškioje jaunų veikėjų arogancijos apsuptyje. Nežinojo Prezidentas, kad jo namas įkeistas, nepastebėjo, kad šalia jo būsto neteisėtai kuriasi jo patarėjai, dėl tūlo savim pasitikinčio vyruko kaltės paskyrė į teisėjo postą praeityje susikompromitavusį asmenį. Kyla konfliktas su Aukščiausiojo Teismo pirmininku. Lyg ir nesunkiai kuriamas Prezidento – silpnai įvykiuose susigaudančio senelio įvaizdis. Kam jis reikalingas? Atrodo, jog labiausiai tam pačiam arogantiškajam Viktorui.
Tik fenomenalusis Vyriausybės vadovas Algirdas Mykolas, kaip jau daugelį kartų, pasipurto savo galingu stotu ir lyg niekur nieko išnyra pro adatos skylutę iš visokių prie Vyriausybės prisiglaudusių “uabų” purvyno. Tiesa, purvas niekur nedingsta, tačiau jame mes maudysimės. Tuo tarpu A. M. B., jei žavioji Kristina parduos skandalingai įsigytas viešbučio akcijas, niekas nebelips prie padų.
Toks vaizdelis šv. Velykų išvakarėse. Mums belieka priimti visų šio purvino spektaklio veikėjų sveikinimus, linkėjimus bei pamokymus – atleisti vienas kitam, gyventi meilėje, darnoje ir, negailint jėgų, dirbti brangios Tėvynės labui.
Jadvyga SURPLIENĖ
