Žurnalisto pastabos
Ž. Padaigai rūpi tik skaičiai
Vasario pradžioje pasirodęs Darbo partijos deleguoto sveikatos apsaugos ministro Ž. Padaigos įsakymas, keičiantis stacionarinių paslaugų apmokėjimo tvarką, rajonų ligoninių vadovus dar kartą pribloškė. Gargždų ligoninės vyriausioji gydytoja A. Grikšienė, gavusi Teritorinės ligonių kasos raštą, kuriuo informuojama, jog 2006 metais siektinas hospitalizacijos atvejų skaičius – 578, sako nesupratusi, priekyje ar gale trūksta kažkokio skaičiaus.
Mat ligoninė per metus gydo apie 4000 pacientų, o dabar ji įpareigojama sumažinti ligonių skaičių vos ne septynis kartus. Kitaip tariant, rajono medikai turi pasiekti, kad iš 1000 rajono gyventojų per metus ligoninėje gydytųsi ne daugiau kaip 18. Jei daugiau, ligoninė bus baudžiama.
Kovo mėnesį šis „genialus“ įsakymas suveikė: Gargždų ligoninei nubraukė 15 tūkstančių litų, nes ji per vasarį gydė daugiau ligonių, nei nustatė Ligonių kasa. Per metus ši suma turėtų išaugti iki 180 tūkstančių litų.
Sveiko proto žmogui, žinoma, yra sunku suvokti, kaip galima „dozuoti“ ligonius. Regis, logika turėtų būti paprasta: žmogus susirgo, ir jis turi būti gydomas. Deja, ministras Ž. Padaiga ir jo komanda galvoja kitaip. Jų siekinys, kad 80 proc. ligų išgydytų šeimos gydytojai, t.y. pacientų neguldydami į ligonines.
Ministras, matyt, mano, kad per didelė prabanga voliotis valdiškoje lovoje. Todėl graudi ne tik paciento, bet ir jo šeimos gydytojo padėtis. Žinome, kiek tenka laukti talono, matome, kokios eilės prie gydytojų kabinetų durų. Tačiau ministras turbūt viliasi, kad šeimos gydytojas – it koks burtininkas ar aiškiaregys, galintis per 15 priėmimo minučių nustatyti ligos diagnozę, paskirti gydymą ir būti ramus, kad po valandos kitos namo išleisto paciento neištiks ūmus priepuolis ar net mirtis.
Spaudimas mažiau guldyti į ligonines, gydymo trukmės mažinimas jau turi skaudžių pasekmių. Tragiškai pasibaigusių ligonių istorijų, artimųjų nuoskaudų pilni laikraščiai bei televizijos laidos. Tačiau tokios „genialios“ sveikatos politikos atpirkimo ožys, žinoma, ne ministras, o gydytojas.
Nenuostabu, kad tokia politika supriešina ir sveikatos priežiūros bei gydymo įstaigas. Šeimos gydytojas, nusprendęs, kad ligonio būklė yra rimta ir jam reikia stacionarinio gydymo, nesupras ligoninės mediko, negalinčio jo paguldyti, nes… išnaudotos mėnesio kvotos.
Ačiū Dievui, kol kas rajonų medikai vadovaujasi ne ministeriška logika, o žmogiškumu ir neišvaro atsiųsto paciento. Ligoninės ant savo pečių imasi nuostolių, kuriuos patiria negaudamos pinigų už realiai suteiktas paslaugas, naštą. Tačiau ar taip elgsis perpildytos didžiosios ligoninės, jei pagal ministro planą rajoninės taps minimaliomis arba didžiųjų filialais? Jei Gargždų bei kitų rajonų ligoninės liks be chirurgijos, reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrių?
Toks yra nepaskelbtas etapinis rajonų ligoninių naikinimo planas. Anykščiuose, kur nauja ligoninė pavaldi ne Savivaldybei, o ministerijai, jau prasidėjo griovimo darbai: demontuojami langai, durys ir kt.
Ministerijos klerkai visus prioritetus skiria tretinio lygio – universitetinėms ir didžiųjų miestų ligoninėms. Joms – kiti ir kur kas aukštesni įkainiai už suteiktas paslaugas (pavyzdžiui, už apendicito operaciją klinikos gauna dešimteriopai daugiau nei už tokią pačią rajono ligoninė). Tačiau didesnis įkainis neapsaugo ligonio, kad jis, pavyzdžiui, Santariškėse nenumirs nuo apendicito ar plaučių uždegimo.
Didžiųjų ligoninių medikams atlyginimai didėjo ženkliai, o rajonų – vos keliomis dešimtimis litų. Todėl rajonuose jau labai sunku išlaikyti gydytojus, o juolab prisivilioti jaunus. Jei bus tęsiama tokia politika, netrukus pajusime, kad rajonų ligoninių neteks nei griauti, nei uždarinėti – jos pačios ištuštės.
Būtų normalu, jei į didmiesčių ligonines važiuotume dėl širdies persodinimo operacijos ar onkologinės bei kitos sunkios ligos. Bet kam belstis toliau nei dabar, kai apendicitas ar bronchitas?
Jei ministras Ž. Padaiga mąstytų ne kaip teoretikas, o kaip praktikas, jis pasiklaustų žmonių nuomonės, kaip jiems geriau. Tačiau jis dėlioja dėlionę, kurioje ne žmonės, o skaičiai. Jie palankūs ne ligoniams, o įtakingiems medikų klanams, kurių planus darbietis ministras, matyt, pašauktas baigti įvykdyti.
Irena KASPERAVIČIENĖ
