Žurnalisto pastabos
“Abonentinės“ tradicijos įkaitai
Praėjusį savaitgalį galėjome išvysti jau kalėdiškai pasipuošusią kaimynę Kretingą. Vidurdienį blyksėjo pagrindinės miesto eglės lemputės, švietė centrinės aikštės pastatų fasadai, temstant sužibo ir šalutinės gatvės, papuoštos snaigių girliandomis.
Klaipėdos miesto savivaldybė nuo gruodžio 3 d. pradėjo šventinių renginių ciklą ir svetingai kviečia juose dalyvauti kaimynus. Šeštadienį įžiebę eglę, šį savaitgalį Atgimimo aikštėje atidarys Kalėdų miestelį, o antrąją Kalėdų dieną dovanos ugnies spektaklį Jono kalnelyje, per Naujųjų sutikimą sveikins miestelėnus fejerverku.
Pas mus dar ir šį savaitgalį nebus nieko panašaus. Eglę kažkodėl įžiebs tik gruodžio 15-ąją. Ar bus ji gražesnė nei pernai, ar taps tai švente, o ne nuobodžiai tradiciniu renginiu dėl pliusiuko? Tiesą sakant, vilčių mažoka, nes mūsuose idėjų, sveikų ambicijų ir noro kažką reikšminga nuveikti visų labui badas.
Nežinau, kiek lėšų šventiniam miesto rūbui skiria Kretingos rajono savivaldybė ir miesto seniūnija, bet esu įsitikinusi, kad viską lemia požiūris į bendruomenę, į jos gyvenimo kokybę. Atrodo, nesame bėdžiai – rajono biudžetas kasmet vis turtingesnis. Žinau, pasakys: daug remontuojame, daug renovuojame. Kai pasižiūri į skaičius, išties įspūdingos sumos. Štai Dituvoje už kelis šimtus tūkstančių litų pastatė apie 100 kv. m priestatėlį, kuriame įrengė tris tualetus ir dvi nedideles klaseles. Brangiame priestate direktorės kabinetas – belangė. Iš išorės rausvas kaip dituviškių vaikų sapnas tualetų pastatas atrodo neblogai, nors jis per porą mėnesių sumūrytas, dar neišdžiūvusios sienos nutinkuotos ir nudažytos. Kiek laikys? O kam tai bebus svarbu po metų? Gal tik dituviškiams?
Kas šiandien besuskaičiuos, kiek biudžeto pinigėlių sudėta į Gargždų „Minijos“ vidurinės mokyklos remontus… Vieną, antrą… Sumos – milijoninės, o šįmet dar pora šimtų tūkstančių skirta, tačiau brokas vis lenda ir lenda. Prieš keletą metų stebėjomės brangiais Gargždų „Kranto“ tualetais, o pasirodo, kad už dešimtis tūkstančių įrengti ne visi – dar apie poros šimtų tūkstančių reikia. Valdininkai mušasi į krūtinę: „vsio zakono“. Supraskit, tokie įkainiai, įvyko konkursai…
Jei tų pinigėlių nebesugaudo net opozicija, tai kas galėtų suskaičiuoti ir atlikti analizę, kiek kasmet jų sugula po žeme, į gatvių grindinius ir asfaltus? Remontuojame ir remontuojame, o kaip po duobes trankėmės, taip tebesitrankome. Ir tose, visai neseniai suremontuotose…
Nedraugiški valdžiai liežuviai plaka, kad statyti ir remontuoti už mokesčių mokėtojų pinigus yra labai naudinga. Pirmiausia – politiškai. Prieš liaudį išrinktieji atrodo veiklūs ir sulaukia nuolankių padėkų: ačiū, kad pagaliau šiltai gyvename, ačiū, kad ant galvos nebelyja… Ne paslaptis, kad šiluma ir šviežias dažų kvapas užmerkia akis ir užkemša ausis – et, svarbu, kad nors taip padarė.
Visi kalba, visiems lyg ir aišku, kad dalijantiesiems pinigus, išduodantiesiems leidimus, laiminantiesiems investicijas, šis tas nubyra. Bet kaip tai pagrįsi, jei net pokalbių įrašai – jau ne įrodymai? „Abonentinė“ tradicija gyva ne tik Vilniuje, ir ji tokia stipri, kad niekam – net opozicijai, jau nekalbu apie įvairias audito ir kontrolės tarnybas, nebekyla abejonių, ar kažkas ne per brangiai atlikta, o jei brangiai, tai ar kokybė atitinka kainą. Kada begirdėjome, kad kokie nors tikrintojai iškasė, jog remonto sąmata išpūsta, kad darbai prirašyti, kad kokybė bloga, o kaltininkai išaiškinti ir nubausti. Lyg to nebūtų. Ko gero, užtektų vieno kito rimtesnio patikrinimo ir, žiūrėk, koks šimtas kitas tūkstančių sugrįžtų. Kodėl už juos nenupirkus kad ir kalėdinių girliandų ant taip liūdnai atrodančių miesto medžių?
Visai neadventiški šįkart išėjo pamąstymai. Bet gal ne nuodėmė norėti gyventi mieste, kuriame jauku ir gražu, kuriame gražios tradicijos ir mielos bendruomeniškumą skatinančios šventės.
