Atmintis

Pušimis žaliuojančiomis moja marioms

Drevernos pakraštėlyje, netoli marių, krūmokšniais, pušimis ir kitokiais medžiais apaugęs kalnelis iš toliau žvelgiant visai neprimena kapinių. Tik žvilgsniui užkliuvus už pakrypusio metalinio kryžiaus, antkapinio paminklo, supranti, jog tai sena amžino poilsio vieta. Kai kur vos matyti kapų kauburėliai. Vienur kitur jų vietose išsikeroję medžiai. Ir keli šiame amžiuje supilti kapai. Neatlikti Drevernos kaimo, kapinių moksliniai tyrimai, todėl nėra žinoma, prieš kiek amžių supiltas pirmasis kapas.

Ilsisi žvejai ir žemdirbiai

Niekas negali pasakyti, prieš kiek šimtmečių čia pradėta laidoti. Drevernos kultūros namų direktorė Virgina Asnauskienė pasakojo, jog Drevernos kaimui – apie 800 metų. Taigi nuo senų senovės čia turėtų būti kapinės – kiekvienas kaimas turėjo jas.

Kad ne vieną šimtmetį į šį smėlio kalnelį amžino poilsio keliavo šišioniškiai, liudija išlikę metaliniai kryžiai. Aptikome metalinių kryžių, kurie buvo pastatyti palaidotiesiems 19 amžiaus viduryje – 1849 m., 1866 m. Tai bylojo įrašai keraminėse plokštelėse, pritvirtintose prie kryžių. Išlikęs ir vienas kitas apsamanojęs, sutrešęs medinis kryželis. Ir cementiniai paminklai su vos ne vos įžiūrimais įrašais. Beje, čia laidojami tik liuteronų tikėjimo žmonės. Tačiau karo metais kalnelio papėdėje atgulė du prancūzai belaisviai, o tarybiniais metais niekas nekreipė į šišioniškių prieštaravimą čia nelaidoti kitas religijas išpažįstančių žmonių. Taigi buvo palaidotas vienas rusų tautybės gyventojas. Ir dabar šios kapinės veikiančios, bet tik evangelikams.

Šiame smėlio kalnelyje ilsisi Triaušiai, Starai, Piklapai, Stalgiai, Naujokai, Gižai… (Pavardės užrašytos vokiškai). Žvejai ir žemdirbiai. Paskutiniaisiais dešimtmečiais palaidotų žvejų antkapinius paminklus puošia išraižyti laiveliai.

Beveik visų čia atgulusiųjų giminės gyvena užsienyje. Tokia buvusi lietuvininkų lemtis. Tėvynėje mažai belikę jų brolių ir sesių. Todėl ir tvarkyti kapelius nebėra kam. Šie pamažu nyksta, o jų vietoje suvešėję medžiai saugo mirusiuosius nuo marių vėjo. O gal šakomis moja marioms…

Naikina ne tik laikas

Nesant mokslinio šių kapinaičių tyrinėjimo, tenka pasikliauti gyvųjų atmintimi, nors ji tokia trumputė.

V. Asnauskienė pasakojo, jog prieš kelerius metus į Dreverną buvo atvykusi grupė latvių, kapinėse ieškojusių kuršiškų pavardžių. Kiek jų suradę… Ir medinių krikštų ieškoję, bet šie jau buvo sunykę. Jie užfiksuoti tik pastabių fotografų nuotraukose.

Gimusi, užaugusi ir didžiąją gyvenimo dalį Drevernoje praleidusi Hilda Šenkienė pasakojo, kad šiame smėlio kalnelyje ilsisi jos mama, teta, sesuo, pusbroliai. Tėvas palaidotas Vokietijoje. Ir kiti giminės išsibarstę po Europą.

H. Šenkienė, 76-erių metų priekuliškė, pasakojo, kad ant tetos, palaidotos 1939 m., kapo buvo pastatytas granitinis paminklas. Tačiau prieš kelis dešimtmečius jį pavogė. „Privatininkai – paminklų gamintojai, – neabejojo moteris. – Per karą išliko, o nepriklausomoje Lietuvoje negalėjo ramiai ilsėtis…“

H. Šenkienė taip pat prisiminė vienoje televizijos laidoje mačiusi, kaip kolekcionierius gyrėsi sukaupęs nemažai keraminių plokštelių, kurios buvo tvirtinamos su gimimo ir mirties įrašais ant kryžių. „Bet ar ten jos turi būti?“ – negalėjo atsistebėti šišioniškė.

Ji pasakojo, kad evangelikai liuteronai mirusiuosius nešė tiesiai į kapines – niekad į bažnyčią. Palydėdavo kunigas arba Dievo žodžio sakytojas. Laidotuvėse dalyvaudavo tik giminaičiai, artimieji. Pasak H. Šenkienės, Drevernos kapinaitėse palaidota ir kitatikių: jeigu vienoje šeimoje gyvena ir liuteronų, ir katalikų tikėjimo žmonės, tai jie amžino poilsio atsiguldavo tame pačiame kape.

Priekuliškė sakė, jog apsilankanti kapinėse ir tvarkanti apie 10 kapų.

H. Šenkienės pasakojimu, anksčiau ant kapų buvo statomi mediniai krikštai, kurie puošiami vainikėliais. Bet kiti artimųjų atmintį įamžindavo ąžuoliniais ar metaliniais kryžiais, cementiniais paminklais. Tai priklausė nuo piniginių galimybių. Antai netoli savo trobos esančiose senosiose kapinaitėse atgulęs žvejys, garsus laivadirbis Jonas Gižas su žmona ir dviem dukromis. Ši kapavietė pažymėta betoniniais dekoruotais stulpeliais.

Ant kitų kapų stebina išlikę meniški metaliniai kryžiai.

„Gražios pušys auga ant šių kapų, ypač žiūrint iš apačios. Ir aš vieną pasodinau, – kalbėjo šišioniškė. – Medžiai saugo nuo marių vėjo.“

Smėlio kalnelio paslaptis

Senosios Drevernos kapinaitės, esančios ant įdomaus kalnelio, – kol kas neįminta mįslė. Jis apie 10-12 metrų aukščio, kūgio formos. Pasak Gargždų turizmo informacijos centro filialo J. Gižo etnografinės sodybos vadovo Kęstučio Andrijausko, čia aukščiausia vieta pamaryje. Šaltinių teigimu, mažai tikėtina, kad tai būtų supustyta smėlio kopa. Šiame kalnelyje išlikęs takelis, kuris spyruoklės forma juosia jį iki pat viršūnės. Panašu, jog tai galėjo būti piliakalnis. Vėlesniais laikais šis smėlio kalnelis pritaikytas kapinėms. Sudarkytas ar tai jam padėjo išlikti?

Pačioje kapinaičių viršūnėje – išsikerojusi pušis. Yra ir daugiau šių spygliuočių bei lapuočių.

Neištyrinėtas kapinaites gaubia paslapties šydas, padavimai. Drevernos kultūros namų direktorė V. Asnauskienė pasakojo vieną iš jų – apie gerąjį milžiną, kuris norėjęs supilti tiltą per Kuršių marias. Savo prijuostėje nešęs žemes, bet ši suplyšusi. Atsisėdo milžinas ją lopyti ir užsnūdo. Pabudęs nebegalėjo atsistoti, ir toje vietoje likęs kalnelis.

Mažosios Lietuvos istorijos tyrinėtojas dr. Martynas Purvinas teigia, jog Dreverna, kaip ir kitos žemumų upės, pati aukštindavo savo krantus – potvynių suneštas smėlis bei dumblas pirmiausia nusėsdavo krantuose. Tokiu būdu formavosi pakrantės volai – virš šlapios žemės iškildavo sausumos ploteliai. Ten nuo seno glausdavosi užklydusieji. Čia savo sodybas senovėje pradėjo statyti žvejai, suradę patogiausią uostą pamaryje.

M. Purvinui irgi kelia susidomėjimą, kad toje sausesnėje pakrantėje stūkso vieniša kalvelė – vienintelė šiose drėgnose lygumose. Taigi legendose ji siejama su senoviniais milžinais. Tyrinėtojo samprotavimu, galbūt jose būta tiesos grūdelio: tame pamario kalnelyje tarp šlapynių labai seniai galėjo glaustis priešistorinių laikų žmonės, ten statytis savo prieglobsčius.

Drevernos kapinaitės – istorijos vadovėlis. Tik reikia jį atversti.

Virginija LAPIENĖ