Atmintis
Baltzerių palikuonis – dažnas svečias Klaipėdos rajone
Klaipėdos krašte vaikystę praleidęs Gertas Baltzeris karo metais buvo nublokštas į Vokietiją. Ten sukūrė šeimą, sėkmingai kopė karjeros laiptais, tačiau tėviškės nepamiršo. Gertas Lietuvoje vieši jau 133 kartą. Šiais metais vizitas ypač malonus, mat užmegzti glaudūs ryšiai su Dovilų seniūnija, kurios iniciatyva viena Šernų gatvė pavadinta Gerto tėvo a. a. Kurto Baltzerio, Klaipėdos krašto medžiotojų draugijos pirmininko, pirmojo medžioklės būrelio ir šaudyklos steigėjo, vardu. Prieš išvykdamas į Vokietiją Gertas mielai sutiko prisiminti tėčio ir savo gyvenimo istoriją ir kartu su „Bangos“ skaitytojais pabraižioti praeities pievose.
Karas privertė išvykti
„Tėtis gimė Lenkijoje (Ostroda), o 1919 m. su tėvais apsigyveno Lietuvoje. Senelis Emilis Baltzeris nusipirko dvarą dabartinėje Tauralaukio teritorijoje. O mano mama Anna Liza buvo lietuvių kilmės. Šeimoje augome keturi vaikai. Aš buvau vyriausias, daug laiko praleisdavau Stragnų dvare pas senelius iš mamos pusės. Tad pažinojau ne tik Klaipėdos, bet ir rajono teritoriją. Dažnai lankėmės Šernuose. Tėtis buvo Klaipėdos krašto medžiotojų draugijos pirmininkas, artimai bendravo su Šernų girininku Valteriu Riede. Jie abu nutarė įrengti šaudyklą Šernų miške. Tėtis finansavo darbus, tačiau jiems dar nepasibaigus, 1941 m., mirė“, – pasakojo Gertas. Jo motina darbus finansavo toliau ir šaudykla buvo įrengta. Dabar šioje vietoje yra Kurtui Baltzeriui pastatytas Švedijoje pagamintas paminklas. „Jį, praėjus metams po tėčio mirties, savo lėšomis pastatė patys medžiotojai“, – prisiminė pašnekovas. Gertas pasakojo, kad tėtis mirė, kai jam buvo vos penkeri. „1936 metais raiti Klaipėdos krašto ūkininkai surengė paradą Palangoje ant jūros kranto, kur buvo atvykęs prezidentas Antanas Smetona. Kai užgrojo dūdų orkestras, kai kurie žirgai pasibaidė, mano tėtį žirgas išmetė iš balno, jam buvo traumuota galva, stuburas. Jis ilgai gydėsi, tačiau po 5 m. mirė ir buvo palaidotas Stragnų dvaro teritorijoje“, – kalbėjo Gertas. Likusi našlė su 4 vaikais Antrojo pasaulinio karo metais buvo priversta išvykti. „Čia pasilikti nebegalėjome, buvo tikslus grafikas, kada ir koks kaimas turi trauktis, rusai jau buvo prie pat Klaipėdos. Gurguolės riedėjo dieną naktį. Man tada buvo 13 m.“, – prisiminė pašnekovas.
Kirbėjo mintys apie Lietuvą
Vokietijoje Gerto gyvenimas susiklostė sėkmingai. Su vokiete Marija Anna santuokoje jis gyvena beveik 53 metus. Nuo pat jaunystės dirbo „Siemens“ kompanijoje. Pradėjo nuo mokinio pareigų, o karjerą baigė dirbdamas pardavimų direktoriumi. Paklaustas, ar nebuvo nuobodu visą gyvenimą dirbti toje pačioje kompanijoje, atsakė: „Ne, esu konservatyvių pažiūrų. Jei mačiau, kad yra galimybės kilti karjeros laiptais, uždirbau gerą atlyginimą, kodėl turėjau kažką keisti? „Siemens“ kompanijoje išdirbau per 40 metų ir tuo džiaugiuosi.“ Nors Vokietijoje Gertui viskas ėjo kaip iš pypkės, jam visada kirbėjo mintys apie tėviškę. 1986 m. jis specialiai įstojo į Lietuvos vokiečių literatų draugiją, kad turėtų galimybę čia atvykti. Lietuva tais metais dar tebepriklausė Sovietų Sąjungai, Klaipėda buvo uždaras miestas. „Atotrūkis tarp Vakarų Europos ir Sovietų Sąjungos šalių buvo didžiulis, pragyvenimo lygis čia buvo labai žemas. Bet buvo labai smalsu atvykti, apžiūrėti tas vietas, kur praleidau vaikystę“, – pasakojo Gertas. Jis akcentavo, kad per 20 nepriklausomybės metų Lietuva labai šoktelėjo į viršų.
Paveldėjo pomėgį medžioti
Gertas brangina savo tėviškę ir dažnai čia sugrįžta. „Bangos“ korespondentė su juo susitiko jo namuose Tauralaukyje. Čia Gertas vasaroja kartu su žmona. „Marija Anna į Lietuvą važiuoja tik šiltuoju sezonu. Apskritai ji mėgsta keliauti. Jai itin patinka opera, tad važiuoja jų pasiklausyti į Vieną, Italiją. O mano pomėgis yra paveldėtas iš tėčio – medžioklė. Didžiausias trofėjus – Latvijoje nušautas stumbras. Jis kabo pas mane ant sienos namuose Vokietijoje. Lietuvoje medžioklė yra kitokia, kolektyvinė, o Vokietijoje tu privalai išsinuomoti tam tikrą plotą, pavyzdžiui, 9 ar 12 metų ir tada ten gali medžioti“, – pasakojo Gertas. Jis užsiminė dažnai medžiojantis ne tik savo šalyje, bet ir Lietuvoje, Latvijoje. Šeimininko pomėgį medžioti išduoda ir ant Tauralaukyje esančių namų sienos kabanti ragų kolekcija. Ne mažiau garbingoje vietoje pakabinta lentyna su tėvų, prosenelių senomis nuotraukomis. Gertas neslepia džiaugsmo, kad Klaipėdos rajono savivaldybės taryba Šernuose vieną gatvę nusprendė pavadinti jo tėčio vardu: „Labai džiaugiuosi, malonu, to tikrai nesitikėjome.“ Šiais metais Gertas apsilankė Dovilų folkloro festivalyje „Užaugau Lietuvoj“, dalyvavo ir Dovilų evangelikų liuteronų bažnyčios 150 metų jubiliejinėse iškilmingose pamaldose. Jis negailėjo komplimentų doviliškiams ir tvirtino, kad visas festivalis buvo aukščiausio lygio.
Agnė ADOMAITĖ
