Pridėtinės vertės pojūtis
Kol moterys nepaliaujamai mezga, o vyrai išsijuosę keikia politikus, gandrai nutūpė mažus miestelius. Ne tik Endriejavą pamilo. Taip pat atrodo ir Švėkšna, kur beveik ant kiekvieno stulpo – gandro lizdas su kyšančiu snapu, ir kiti. Matyt, miesteliai ramūs, tvarkingi, o žmonės taikiai sugyvena su gamta. Kitaip gandrai paieškotų kitų vietų. O mes ieškom giedros, šilumos, pigių braškių, šviežių bulvių ir to, kas visada kvepia nauju derliumi. Tokia vasaros neįkainojama pridėtinė vertė.
Pridėtinė vertė šiaip jau asocijuojasi su papildomu mokesčiu, bet šįkart ne apie tai. Šįkart apskritai apie skaičiavimą. Kai viešuose žurnalistų tyrimuose paaiškėjo, jog niekas nežino, kiek Lietuva turi pinigų, kur juos naudoja, ar tikslingai tai daroma, „apima nuostaba“ būtų švelniai pasakyta. Juk, atrodo, taip paprasta – valstybė kaip ir kiekvienas, kad ir mažiausias ūkis, turi susiskaičiuoti pajamas ir išlaidas, žinoti, kam, kiek ir kokiu tikslu išleidžia. Valstybės kontrolierė vis paskelbia, jog tiek ir tiek milijonų nežinia kur dingę, nėra ataskaitų. Kokia mintis kyla tūlam piliečiui? Nedingo, nedingo, tiesiog pasisavino, pavogė, nuplukdė į asmenines kišenes, ištaškė ir t. t. Pagal tai, kiek šiam veiksmui žodžių sukurta, galima suprasti problemos aktualumą. Gal todėl išgirdęs netgi žodį „projektas“ suklūsti – kokia to nauda, trumpalaikė ar reikšminga, teikianti ilgalaikę naudą. O dvejonės kyla dėl to, jog po šiuo žodžiu jau daugelį metų slepiasi pramoginės kelionės, tušti save demonstruojantys vakarai, menkavertės akcijos, kvaili performansai. Kaip sako žmonės, pakabins balioną ant medžio, kokius keistus sparnus įbes parke, ir štai jums projektas. Gal net kokiu skambiu pavadinimu, pvz., „Vėjo burė“. O pinigai plaukia. Kai girdi tokias žinias, tai taip ir norisi pasakyti: nesusiskaičiuojate, tai kvieskite tam darbui pensininkus. Jie kiekvieną eurą sužiūrės. Išgyvendami iš savo daugiau negu kuklių pensijų, neleis nė centui pro šalį nubyrėti, tuoj išsiaiškins, kam, už ką ir kiek užmokėta. Ir nepabijos kaltų įvardinti. Kokį kompromatą prieš juos galima panaudoti? Kad per anksti gimė ir ne tuo laiku gyveno? Bet tai jie lietuvybę išsaugojo ir į nepriklausomybę atvedė. Ir jokia desovietizacijos komisija šito nepaneigs.
Skaičiuojant valstybės turtą, ne mažiau svarbu išsiaiškinti, kiek visokių organizacijų prikurta, kurias reikia remti, maitinti, išlaikyti ir jų „vėjinius“ projektus skaityti. Ar jų tikrai tiek reikia? Jeigu organizacijoje dirba penki žmonės, o veikla domisi ir joje dalyvauja dešimt, tai kokia čia nauda? Kur čia pridėtinė vertė? Padėti keliems žmonėms? Juk tai galima ir savanoriškai padaryti, kai tiek turime dalyvaujančių savanorystės programose. Tai įrodymas, kaip svarbu gebėti pačiam savimi pasirūpinti, bendrauti su kaimynais, giminėmis, kurti naujus santykius. Tiesiog, kol gali, rūpintis savimi ir pagalvoti apie ateitį. Kai buvusi kolegė, baigdama devintą dešimtį, išdalino geriems žmonėms, ką turėjo vertingesnio, sunaikino visus laiškus, nuotraukas, palikdama vos kelis asmeninius daiktus, atrodė keista iki šiurpumo. Kaip taip viską sunaikinti. O savo poelgį paaiškino labai paprastai: vaikų neturiu, giminėms įdomu nebus, svetimi sudegins iškart, tad mano gyvenimas išeis kartu su manimi. Stipru ir logiška, bet ne kiekvienas galėtų.
Susipažindamas su žmogumi visada atrandi kažką tokio, kas tik jam vienam būdinga, kas nustebina ar sukuria pridėtinės vertės pojūtį. Man tai pirmiausia – savarankiškumas, kad ir nuo moters pavardės prasidedantis. Visada maloniai nuteikia, jei išgirstu įprastinę tradicinę moters pavardę, tą -ienę ar -uvienę. Štai buvusi mėgstama laidos „Kakadu“ vedėja Justė Žičkutė, visada išdidžiai prisistatydavusi esanti iš Vėžaičių, dabar Lukošaitienė, gargždiškė SEB banko valdytoja Sonata Gutauskaitė-Bubnelienė, diplomatė Sandra Zolubienė… Galima vardinti ir daugiau mums žinomų jaunų moterų, kurios nebijojo būti nemadingos. Taigi yra vilties grįžti prie šaknų. Juk mada eina ir praeina, o tradicija išlieka.
Nors pridėtinė vertė matematinis ar buhalterinis žodžių junginys, bet, kaip ir dauguma mūsų kalbos sąvokų, turi ir papildomą, perkeltinę prasmę. Ypač kai kalbama apie pagrindinį procesą – žmogaus gyvenimą. Kaip piliečiai irgi neturėtume klaidžioti vis kažką išradinėdami, tam yra pagrindinis šalies įstatymas – Konstitucija. Tik kad su ja vis anekdotinės situacijos atsiranda ir, žinoma, iš to anekdotai. Dalinuosi vienu iš jų:
Lietuvos Seimas ruošiasi priimti naują Konstituciją, kurioje bus tik du punktai:
- Nevok.
- Nemeluok.
Seimūnai nusprendė, kad Konstitucija taisytina ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą, kad išaiškintų.
