Fotomenininko parodoje Gargžduose – LDK buvimo ženklai

Gargždų kultūros centro fojė klaipėdiškio fotomenininko Vytauto Karaciejaus paroda „LDK buvimo ženklai“ buvo atidaryta prieš pat karantiną. Nespėjusieji jos aplankyti visą birželį laukiami Gargždų kultūros centre. Daugelio fotografijų ciklų autoriaus, Baltarusijoje įamžinusio ir atstatytas LDK pilis, ir jų griuvėsius, paroda „LDK buvimo ženklai“ vėliau bus eksponuojama Rietavo muziejuje.

Valstybės istorija – už sienos

Klaipėdiškio fotomenininko parodą „LDK buvimo ženklai“, skirtą Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui, prieš porą metų galima buvo pamatyti ir Klaipėdoje, ir Vilniuje. Į Gargždus ji atkeliavo iš Kelmės, o nuo Liepos 6-osios – Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos, bus eksponuojama Rietavo muziejuje. „Fotografijų ciklas apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilis man labai svarbus, todėl noriu, kad jį pamatytų kuo daugiau krašto, kuriame gyvenu nuo jaunystės, žmonių“, – sakė fotomenininkas. Kelionė į Vakarų Baltarusiją, į kurią pakvietė viena universiteto dėstytoja, jam buvusi kupina atradimų. „Sužavėtas. Neteko man iki tol matyti Lietuvos kunigaikščių statytų tiek daug pilių ir tokių puikių. Ne visos išlaikytos, bet daug atstatytų, nors istorikams, kaip atstatomos, ne viskas patinka“, – dėstė V. Karaciejus. Pažintis su LDK istorija jam kelia džiaugsmą ir pasididžiavimą, kad turėjome tokią gražią Lietuvos valstybę, kurią dabar galime tik prisiminti. „Be abejonės, jei tik būtų galimybė, norėčiau tęsti kelionę po LDK pilis. Juk mes apie jas ne tiek daug ir žinome. „Nacionalinė ekspedicija“ su prof. Alfredu Bumblausku suteikė daugiau žinių tiems, kurie domisi istorija, praplėtė mūsų akiratį“, – pastebėjo parodos „LDK buvimo ženklai“ autorius. Siena, skirianti Lietuvą ir Baltarusiją, daugeliui tampa kliūtimi savo akimis pamatyti istorinius paminklus, liudijančius valstybės praeitį. Pasak V. Karaciejaus, Baltarusijoje, pasienyje, vietinių gyventojų susidomėjimas bendra istorija kur kas didesnis nei tolstant į šalies gilumą. Tad atvykusieji iš Lietuvos ir pasakę kelionės tikslą arčiau sienos gyvenantiems vietiniams buvo sutikti draugiškai ir net džiugiai.

Nostalgija senajai fotografijai

V. Karaciejus, fotografijų ciklų „Smėlio legenda“, „Jūros paslaptys“, „Prie amžiaus slenksčio“, „Draugai ir kaimynai“, „Fototeatras“, „Būties miražai“, „Buvimo ženklai“, „Pajūrio peizažai“, „Kas yra Kas Klaipėdoje“ autorius, su nostalgija žvelgia į senesnius savo kūrinius. „Geriausi prisiminimai susiję su „Smėlio legendos“ ciklu. Smėlio kompozicijos visada gyvos, gražios ir poetiškos. Studentai pagal jį net eiles rašė. Kartais „Smėlio legendas“ parodau parodose. „Fototeatras“ primena bendravimą su aktoriais, Pilies teatru, Muzikiniu“, – prisiminimais dalijosi fotomenininkas. Jis prisipažino, kad nostalgiją kelia ir tai, kaip tos nuotraukos buvo padarytos –technologiniai dalykai. „Skaitmeninėje fotografijoje trūksta gilumo, šilumos. Nebegaliu dirbti, kaip dirbau jaunystėje. Tada gaudavau didesnį impulsą kūrybai. Senosios nuotraukos kūrybine prasme buvo sudėtingesnės, jausmingesnės, kitokios“, – ne tik fotografijos technikos skirtumus apibūdino V. Karaciejus. Pasak jo, profesionalui reikalinga žinių visuma: svarbi technika, istorijos išmanymas, chemijos žinios ir daug kitų subtilių dalykų, iš ko ir susideda nuotrauka.

Į menininkus žvelgdami kaip į Dievo apdovanotuosius kartais pamirštame, jog net patys talentingiausi žinomumą pasiekia daug dirbdami, šlovė, pripažinimas ateina mažais žingsneliais. 1997 m. V. Karaciejui suteiktas Tarptautinės meninės fotografijos federacijos menininko (AFIAP) vardas, 2005 m. – Meno kūrėjo statusas, tačiau jam kur kas svarbiau ne vardai, o pasitenkinimas, kurį teikia kūryba. Tačiau iš jos išgyventi net talentingam menininkui irgi būtų… menas. V. Karaciejus prisipažino, kad kūrybą derina su komerciniais užsakymais: „Išgyventi iš kūrybos nepavyktų. Kūrybą kartais tenka ir stalčiuje palaikyti, ne visada gali demonstruoti. Turiu studiją Klaipėdoje, užsiimu ir komercine fotografija, tačiau man ir ji įdomi. Į savo darbą žiūriu gana reikliai. Jį atlieku iki galo aukščiausiu lygiu. Tada tokį darbą galima laikyti ir meniniu.“

Laima ŠVEISTRYTĖ