Jėgos aitvarų instruktoriui pučia palankūs vėjai

Aitvaravimo instruktorius Ignas džiaugiasi, kad vis daugiau lietuvių išbando jėgos aitvarus.

Gargždų „Vaivorykštės“ gimnaziją baigęs Ignas DRĖVINSKAS (25 m.) ketino tapti „normaliu“ žmogumi ir dirbti dantų techniku, tačiau buvo nublokštas aitvaruoti („kaituoti“). Vėją gaudė ir Egipte, ir Pietų Afrikoje, kol nusprendė Lietuvoje įkurti vandens sporto akademiją „KNoTS“. Pastaroji šiuo metu veikia jėgos aitvarų meka tituluotoje Svencelėje.

Dantų techniku netapo

Kai Ignui buvo 9-10 metų, senelis jį mokė buriuoti. Pirmą kartą bandė Gargždų karjere. „Labai patiko, buriavimas mane tiesiog užbūrė, juolab kad ir Gargžduose gyvenantis senelis yra buriuotojas. Važinėdavome prie Kuršių marių, į Kintus. Apie jėgos aitvarus tuo metu dar negalvojau“, – sakė Ignas. Tačiau vėliau jam prasidėjo sveikatos problemos dėl širdies. Gydytojai pasiūlė ieškoti kito sporto alternatyvos. „Buvau girdėjęs, kad „kaitavimas“ esą moterų sportas, lengvesnis nei buriavimas, nereikia tiek fizinės jėgos. Tad pradėjau aitvaruoti. Nejučia tai tapo mano didžiausia aistra. Man du kartus buvo atliktas širdies šuntavimas, sveikata susitvarkė, tačiau į buriavimą nebeatsigręžiau. Mano širdyje jau skraidė jėgos aitvarai“, – teigia pašnekovas.

Ignas baigė mokslus Kauno kolegijoje, įgijo dantų techniko specialybę. „Tačiau man nesisekė šioje srityje, nuolat jaučiau vėjo ilgesį. Tuomet susikroviau lagaminą ir išvykau pusei metų į Egiptą, Dahabą. Dirbau „kaitavimo“ instruktoriumi. Pats augau ir kaip „kaituotojas“, ir kaip asmenybė. Vasarą buvau grįžęs į Lietuvą, čia sezonas neblogas, tačiau po to vėl grįžau į Egiptą. Tuomet prasidėjo kojos uždegimas, reikėjo grįžti į Tėvynę. Čia vėl bandžiau dirbti dantų techniku, tačiau tai buvo ne man“, – neabejoja Ignas.

Įkūrė su drauge

Vidinis šauksmas aitvaruoti Igną galiausiai atviliojo į Pietų Afriką, čia vėlgi dirbo aitvaravimo instruktoriumi. „Galutinai su drauge apsisprendėme atidaryti „kaitavimo“ mokyklą Lietuvoje. Susidėliojome planą, kaip viskas turi būti ir jį realizavome“, – džiaugiasi Ignas. Jis su drauge Rūta prieš dvejus metus įkūrė vandens sporto akademiją „KNoTS“, dabar gyvena iš „kaitavimo“.

Beje, su drauge Rūta Ignas susipažino taip pat jėgos aitvarų apsuptyje: „Kai dirbau Egipte, ji atėjo pas mane mokytis, taip ir likome. Dabar, kaip juokaujame, Rūta yra direktorė, ji tvarko visus vandens sporto akademijos dokumentus, sudarinėja grafikus ir pan., o aš pagrindinis instruktorius, kuris kuruoja kitus instruktorius. Taip pat vedu paskaitas apie aitvaravimą, stovyklas tiek suaugusiesiems, tiek vaikams ir pan. Kai vėjuota, pas mus dirba 4 instruktoriai, tačiau savaitgaliais būna, kad reikia ir 7“, – pasakojo Ignas.

Anot jo, pernai žmonės dar taip nesižavėjo jėgos aitvarais, tačiau šiemet juntamas proveržis. „Koronaviruso pandemija sujaukė ir mūsų planus, „nuplaukė“ dvi kelionės, tačiau sezoną pradėjome anksti, norinčiųjų išmokti valdyti jėgos aitvarus vis daugiau, tad viskas susiklostė gerai“, – neabejoja jau daug patirties turintis instruktorius.

Idealios sąlygos Svencelėje

Įvairiuose pasaulio kraštuose aitvaravęs Ignas neabejoja, kad Svencelėje tam geriausios sąlygos. „Vėjas gana tolygus, vanduo nesūrus – akių negraužia, taip pat negilu – pasakiškos sąlygos mokytis įvaldyti jėgos aitvarą“, – įsitikinęs vaikinas.

Jo nuomone, šioje srityje nėra nei amžiaus cenzo, nei būtino fizinio pasirengimo: „Esu mokęs ir 6 m. vaiką, ir, pavyzdžiui, mano senelis, kuris dabar mokosi „kaituoti“, yra 67 metų. Pietų Afrikoje esu instruktavęs žmogų, kuris neturi kojų. Tad svarbiausia – noras ir galimybės. Nusipirkti 6 val. kursą kainuoja 280 Eur. Tai pradžiamokslis, o vėliau jau tobulėjama. Ši kaina su instruktoriaus paslaugomis, visa reikalinga įranga.“ Ignas pasakoja, jog aitvaravimas dažną taip užkabina, kad po to nebeįmanoma atsispirti šiam laisvalaikio praleidimo būdui. „Sakoma, jei darbas trukdo jėgos aitvarams, tai keisk jį, bet pomėgį išsaugok“, – šypsodamasis kalba Ignas.

Jis labai džiaugiasi, kad jam taip ir nepavyko tapti „normaliu“ žmogumi, kad gyvenimo aplinkybės susiklostė būtent taip: „Esu neapsakomai laimingas, kai matau iš vandens pareinančius ir besišypsančius žmones, įveikusius savo baimes, išbandžiusius kažką naujo, patyrusius gamtos prisilietimą, pats prisimenu savo pirmuosius kartus su jėgos aitvarais. Neapsakomai gera.“

Agnė ADOMAITĖ

Asm. archyvo nuotr.