Jei visi sąžiningai dirbsime, Lietuva greičiau suklestės

Taip dažnai sakydavo Kovo 11-osios Akto signataras, kraštietis A. V. Ulba

„Smetoniškos inteligencijos žmogus“, – taip apie Kovo 11-osios akto signatarą Algimantą Vincą Ulbą (1939–2012), buvusį ilgametį Klaipėdos rajono vyriausiąjį agronomą, Priekulės paukštininkystės ūkio direktorių, Palangos merą, sutartinai atsiliepia ne tik artimieji, bet ir kiti jį pažinojusieji žmonės. Tokias pozityvias emocijas rašant apie įžymųjį kraštietį teko patirti ką tik išleistos knygos apie jį autorei, taip pat buvusiai Seimo narei, gargždiškei, žurnalistei Ramunei Visockytei.

„Gavusi pasiūlymą rašyti knygą apie signatarą Algimantą Vincą Ulbą, pirmąkart atsisakiau, o paskui pagalvojau: kodėl gi ne? Tai juk naujas iššūkis, o tuo labiau ir tema įdomi“, – pasakojo buvusi gargždiškė, žurnalistė R. Visockytė.Pravertė žurnalistės patirtis

– Ramune, kaip tapai knygos apie signatarą A. Ulbą, daug metų gyvenusį Gargžduose, vėliau Priekulėje, Klaipėdoje, Palangoje, autore?

– Ši knyga yra viena iš Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo leidžiamų knygų serijos apie jau išėjusiuosius Amžinybėn Kovo 11-osios Akto signatarus. Jose atskleidžiama signatarų visuomeninė, politinė, darbinė veikla, biografija, nuopelnai Lietuvai, spausdinami bendražygių, šeimos, draugų atsiminimai. Dažniausiai knygos autorių pasirenka signataro artimieji. Algimanto žmona, advokatė Marija Ulbienė (beje, buvusi Klaipėdos rajono teismo pirmininkė) paskambino man ir paprašė būti knygos autore. Pirmąkart atsisakiau, o paskui pagalvojau: kodėl gi ne? Tai juk naujas iššūkis, o tuo labiau ir tema įdomi.

Esu dėkinga, kad M. Ulbienė, kol rašiau knygą, man buvo tarsi kelrodė žvaigždė: padėjo susirasti pašnekovus, pateikė naujų minčių.

– Rengiant knygą pravertė žurnalistinė patirtis?

– Jei nebūčiau žurnalistė, tikrai būčiau nesiėmusi šios užduoties. Vien rašymo periodas – penki mėnesiai, kai dirbi nuo ryto iki vakaro, o dar kartais kūrybinį procesą tenka pratęsti ir naktį. Tačiau dargi reikėjo ieškoti papildomos medžiagos, nors savo žurnalistiniame bloknote jos turėjau iš ankstesnių straipsnių. Būtina patikrinti įvairius faktus, susitikti su pašnekovais. Kai kurie žmonės prisiminimus apie signatarą parašė patys, bet kiti pasakojo man. Tuos susitikimus akis į akį vertinu kaip įdomiausią darbo dalį. Labai įdomu buvo bendrauti su Algimanto buvusiais bendraklasiais iš Žemaičių Kalvarijos, gargždiškiu sūnumi Gyčiu, trimis broliais, išgirsti jų prisiminimus apie vaikystę, jaunystę, tėvus, apie tuos istorinius laikotarpius, kurie formavo būsimo signataro asmenybę. Algimanto brolis Gediminas dabar gyvena Tauragėje, Vidmantas – Gargžduose, Mindaugas irgi Klaipėdos rajono gyventojas.

Profesija visam gyvenimui

– Koks Algimantas liko brolių, sūnaus prisiminimuose?

– Broliai jį prisimena buvus moksliuką. Mindaugas pasakojo, kad jis visada mokydavosi iš savo vyresnio brolio. Algimantas gebėjo visokius darbus atlikti, be to, buvo labai sportiškas. Artimieji akcentavo, jog Algimantas nuo mažumės išsiskyrė ne tik savo ūgiu, tačiau ir švelnumu, atidumu, tvarkingumu, kultūringumu. Esą net mama juokaudavusi, kad jis turėjęs gimti mergaite.

Sūnus Gytis tėvą pirmiausia prisimena kitame kambaryje skaitantį knygą, kai jis su mama žiūrėdavo televizorių. A. Ulbos gyvenime knygos buvo labai svarbios. Palangoje, jo namuose, yra sukaupta biblioteka. Algimantas knygas žymėdavo savo anspaudu. Jis nemėgo meilės ar nuotykių romanų, jo stichija – žinomų žmonių biografijos, istorija, specialybės tematikos leidiniai.

– Kaip Algimantas, baigęs Žemaičių Kalvarijos vidurinę mokyklą, rinkosi savo gyvenimo profesiją – agronomiją, kuriai buvo labai atsidavęs?

– Algimantas dokumentus pirmiausia buvo nuvežęs į Kauno medicinos institutą, kuriame, beje, kitais metais ruošėsi studijuoti ir jo moksladraugė būsimoji žmona Alina Kazlauskaitė (vėliau ilgametė ir gargždiškių labai gerbiama Klaipėdos rajono ligoninės Vaikų ligų skyriaus vedėja. Alina Ulbienė netikėtai mirė 1991 m. vasario 14-ąją, gal jos širdžiai atsiliepė ir Sausio 13-osios sukrėtimai). Tačiau Kaune sužinojęs, kad Žemės ūkio akademijoje studentams mokamos didesnės stipendijos, o dar duoda ir bendrabutį, Algimantas pasirinko studijuoti agronomiją. Toks jo pasirinkimas buvo visam gyvenimui: A. Ulba buvo ilgametis Klaipėdos rajono vyriausiasis agronomas, vėliau išrinktas Priekulės paukštininkystės ūkio direktoriumi, o vadovaudamas ūkiui jis apsisprendė pradėti politiko kelią. Kandidatuoti į Aukščiausiąją Tarybą ir varžytis dar su dviem kandidatais jį paskatino žmona Alina.

Tuščiakalbystė buvo svetima

– Kokie buvo A. Ulbos veiklos Aukščiausiojoje Taryboje principai?

– Rinkdama medžiagą knygai ir nagrinėdama Aukščiausiosios Tarybos stenogramas pastebėjau, kad būdamas parlamentaras A. Ulba liko ištikimas žemės ūkio sričiai, kurią labiausiai išmanė. Algimantas parlamente buvo Agrarinės komisijos narys. Sesijų posėdžiuose retai pasisakydavo kokiais nors kitais klausimais. Tačiau jo „arkliukas“ buvo žemės ūkis ir gamtosauga – mokslinio agronomo patirtį, išmanymą kolegos pagarbiai vertino. Tačiau kita medalio pusė yra ta, kad Aukščiausiojoje Taryboje priimant sprendimus, pavyzdžiui, dėl Žemės reformos, ne visada buvo atsižvelgiama į racionalią, ilgamete žemės ūkio specialisto patirtimi pagrįstą A. Ulbos nuomonę. Beje, parlamentaras Č. Juršėnas knygoje spausdinamuose prisiminimuose pastebėjo, kad „Bangos“ žurnalistas a. a. Antanas Sakalauskas savo straipsnyje dar prieš AT rinkimus jau prognozavo, kad Algimantas nebus tas deputatas, kuris bet kokiu klausimu bėgios prie mikrofono. Žemės ūkio temomis rašęs „Bangos“ korespondentas per dvidešimt penkerius bendrystės metus gerai pažinojo vyriausiąjį rajono agronomą, su juo konsultuodavosi dėl publikacijų. Be to, Algimantas, nors buvo mažakalbis, tačiau turėjo Dievo dovaną rašyti, gerai išmanė lietuvių kalbos taisykles. Domėdamasis įvairiomis žemės ūkio problemomis ir naujovėmis, būdamas labai apsiskaitęs, jis, kaip „Bangos“ neetatinis korespondentas, yra publikavęs žemės ūkio tema daug straipsnių ne tik vietinėje spaudoje, bet ir respublikinėje.

Nepriklausomybės siekis – be išlygų

– Kodėl Algimantas, puikus žemės ūkio specialistas, ryžosi ateiti į politiką?

– 1990 m., kai buvo paskelbti rinkimai į Aukščiausiąją Tarybą, niekada Komunistų partijos nariu nebuvęs A. Ulba (ko gero, vienintelis nepartinis vyriausiasis agronomas tuometinėje LTSR) ketino būti kandidato Rimando Stonio patikėtiniu. Tačiau žemdirbių profsąjungai rajone vadovavęs S. Šiukšta pasiūlė paremti paties Algimanto kandidatūrą. Jo artimieji vieningai tvirtina, kad galutinai apsispręsti jam padėjo žmona Alina. Ji skatino ryžtis vyrą prisiimti atsakomybę, argumentavo, kad jis moka bendrauti su žmonėmis, žino jų problemas. Algimantas buvo kilęs iš patriotiškos, katalikiškos šeimos, jo tėvas Antanas tarnavo Lietuvos policijoje, Kaune jam teko saugoti Lietuvos prezidentūrą, net prezidentas Antanas Smetona jam yra spaudęs ranką. Už uolią tarnystę Lietuvai Antanas buvo apdovanotas medaliu, tačiau užėjus sovietams, suimtas, kelerius metus kalintas įvairiuose Rusijos kalėjimuose, lageriuose. Šeima gelbėdamasi nuo represijų išsikėlė iš Kauno, glaudėsi pas gimines Šarnelėje, vėliau persikėlė į Žemaičių Kalvariją. Enkavėdistams neįrodžius tiesioginės kaltės tėvas Antanas jau po karo buvo paleistas ir iš Rygos kalėjimo grįžo pėsčiomis. Algimanto žmonos Alinos šeima, artimieji taip pat buvo nukentėję nuo sovietinio režimo.

– 1990 m. kovo 11 d. Aukščiausioji Taryba priėmė svarbiausią dokumentą – aktą dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo. Aktą pasirašė 124 deputatai, tarp jų yra ir A. Ulbos parašas. Rinkdama medžiagą knygai įsitikinai jo sąmoningu apsisprendimu?

– Rinkdama medžiagą knygai įsitikinau, kad A. Ulbos parašas labai tvirtas ir švarus. Lietuvos nepriklausomybės siekį jis be išlygų deklaravo dar kandidatuodamas į Aukščiausiąją Tarybą. Toks apsisprendimas jam buvo šventas. Pati esu buvusi Seimo nare, patyriau, kaip vyksta politiniai dalykai. Tikrai žinau, kad ir dabar parlamente yra sąžiningų žmonių, bet jie paskendę politinėje rutinoje, nematomi, nes ne rėksniai.

Laikėsi sąžiningumo principo

– Algimantas po to, kai Aukščiausioji Taryba buvo paleista, dar kartą kandidatavo į LR Seimą, tačiau nebuvo išrinktas. Ar nejuto nusivylimo politika?

– Skaitant A. Ulbos dienoraštį akivaizdu, kad nusivylimo neišvengta. Jis buvo sąžiningas, doras žmogus. Algimantas niekada nedalyvavo jokiose grobstymo schemose. Matyt, kad buvo toks „ne mūsiškis“, tad jam po Aukščiausiosios Tarybos net sunku buvo rasti darbą pagal savo kompetencijas. Jis 1995–2003 m. dirbo senojo Klaipėdos turgaus direktoriaus pavaduotoju. Apie tą darbą niekur nekalbėjo, akivaizdu, kad jam nepatiko. Signataras ieškojo kito darbo, dienoraščio įrašai byloja, kad jam vis žadėdavo, tačiau pažadai nebuvo išpildyti. A. Ulba gi pažinojo visus pagrindinius Lietuvos žmones, bet buvo nereikalingas.

Rekomenduotas savo draugo Palangos miesto tarybos nario A. Stankaus Algimantas kurorto meru dirbo nuo 1993 m. gruodžio iki 1995 m. kovo mėn. Kas jį tuo laikotarpiu pažinojo ir domėjosi, ką jis nuveikė miesto labui, tai Algimanto veiklą vertina labai palankiai. Tačiau susiorganizavę vietos politikai A. Ulbą netrukus iš mero posto atstatydino. Matyt, dėl to, kad buvo nesukalbamas, nepasirašydavo abejotinų, „laukinio“ privatizavimo dokumentų. Vėliau A. Ulba buvo renkamas Palangos miesto tarybos nariu.

„Aš turiu visko, noriu gyventi ramiai. Jei visi sąžiningai dirbsime, Lietuva greičiau suklestės“, – dažnai sakydavo signataras. Deja, realybėje dabar matome, kad per mažai turime taip mąstančių žmonių, ypač politikų.

Kiekvienas turi galimybę

– Šią savaitę minėjome Laisvės gynėjų dieną. Prieš 29 m. Sausio 13-osios išvakarėse Algimanto giminaičiai buvo susirinkę Gargžduose, Ulbų šeimos bute. Tačiau A. Ulba iš namų išskubėjo į Vilnių, į parlamentą. Tad jo žmona Alina, sūnus Gytis, kiti artimieji tuomet patyrė daug jaudulio, nes iš pradžių nežinojo, koks jiems brangaus žmogaus likimas.

– A. Ulba parlamente budėjo visą savaitę. Kiekvienas žmogus ir dabar turi galimybę sužinoti, kas Sausio 13-osios įvykių išvakarėse ir tomis dienomis vyko Aukščiausiojoje Taryboje: reikia atsiversti to laiko stenogramas ir nuo pradžios iki pabaigos perskaityti. Kaip iš pareigų buvo atleistas premjeras Albertas Šimėnas, kaip Gediminas Vagnorius tapo Ministru Pirmininku, kas įvyko, kai pabėgo A. Šimėnas. Sakau pabėgo, nes kai skaičiau stenogramas, kitos minties man nekilo. Buvo gi komisija sudaryta dėl jo „dingimo“, buvo išvados, kurios iki šiol nėra paskelbtos viešai. Klaipėdos signatarų klubas kažkada ir rezoliuciją buvo parašęs valstybės vadovams, kad paviešintų tos komisijos išvadas. Mano nuomone, A. Šimėnas bėgo viską palikęs ir tai buvo vienintelis AT deputatas, kuris taip pasielgė. Čia tik vienas epizodas. Minėtos stenogramos parodo, kokios nuotaikos vyravo, kokios baimės, kokie tikėjimai. Aš pati iki tol, kol nerašiau knygos, giliau tų dienų svarbiais įvykiais nesidomėjau.

– Tai galbūt kita Tavo knyga bus apie Sausio 13-ąją?

– Negalvoju, kad rašysiu dar vieną knygą. Betgi žinomas posakis: niekada nesakyk niekada.

– Kas nepateko į knygą apie A. Ulbą?

– Buvo tokių epizodų, liečiančių nieko gero Lietuvai nepadariusius žmones, su kuriais teko susidurti A. Ulbai. Kadangi jie jau yra mirę, tai, kaip sakoma, apie mirusius arba gerai, arba nieko. Nė vienas Algimanto artimasis nepasakė, kad kažko knygoje nerašyčiau. Esu žurnalistė, suprantu, kaip sisteminti, atrinkti medžiagą. Jeigu kažkas ir liko knygos paraštėse, tai tikrai nėra kokios nors valstybinės reikšmės paslaptys.


  • Ar jautė baimę 1991 m. sausio 13-ąją parlamente buvę deputatai? Šito signataro Algimanto Ulbos klausė ir ilgametė Klaipėdos rajono laikraščio „Banga“ žurnalistė Jadvyga Surplienė. Atsakymą randame jos 1995 m. sausio 10 d. straipsnyje „Baimės nebuvo“.

    – Ne, jokios baimės nejaučiau, nes nieko blogo nebuvau padaręs savo tautai. Na, aišku, kilo mintis – gali suimti, uždaryti į kalėjimą, ištremti. Bet juk mes nebuvome jokie nusikaltėliai, mes tik pareiškėme visos savo tautos valią. Ne, nebijojau.

    – O mirties?

    – Nebuvo laiko apie tai galvoti. Mes visi dirbome, laukėme naujų informacijų. Ne kartą buvo pranešta, kad tankai jau lekia į Parlamento rūmus. Visi supratome, kad visos mūsų užtvaros – tik šapeliai prieš galingą karinę techniką. Bet baimės nebuvo. Greičiau noras priešintis. Ypač jis sustiprėjo, kai sužinojome apie žuvusius žmones. Tada atsirado neapykanta, noras keršyti. Mes išbuvome visą savaitę. Ir visą tą laiką drauge su visa Lietuva. Mačiau pro langą minias žmonių, vėliavas, emblemas. Kaip tik prieš mane visą laiką buvo Švėkšnos, kurios žmonės už mane balsavo, vėliava. Mačiau ir kitas. Ėjom kalbėtis su žmonėmis. Bijoti? Ne!

    Šis interviu iš „Bangos“ laikraščio panaudotas knygoje apie signatarą A. Ulbą.


Ištraukos iš knygos „Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai. Algimantas Vincas Ulba“.

Artimas man Algimantas buvo ir todėl, kad jį dar gerokai prieš paskelbiant Nepriklausomybę nuoširdžiai jaudino šalies ekologinės problemos. Jis buvo Žaliųjų judėjimo Gargžduose pradininkas, nuoširdžiai išgyveno dėl sovietinės armijos trypiamos Lietuvos žemės ir dėl to kylančių ekologinių problemų. Kaip vienu iš svarbiausių įvykių savo gyvenime Algimantas Ulba laikė savo kalbą Sąjūdžio mitinge Gargžduose, Minijos slėnyje, kai jis pateikė duomenis apie sovietų kariuomenės valdomus ir ekologiškai niokojamus Klaipėdos rajono žemės masyvus. Matyt, nesuklysiu sakydamas, kad Lietuvoje, ko gero, tai buvo viena iš paskutiniųjų kalbų, kai buvo rūpinamasi dėl kariuomenės naudojamų Lietuvos teritorijų (žemės, miškų masyvų, vandens ir pan.) ekologinės apsaugos. Tačiau gamta, aplinka kenčia ne tik nuo okupacinės kariuomenės, jos mokymų poligonuose, manevrų ir t. t. Neteko girdėti, kad mūsų dienų žalieji keltų tokius klausimus.

Jonas Prapiestis

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras

Algimantas Ulba mėgo ir suprato humorą. Savo politinių pažiūrų niekur atvirai nereikšdavo, nors sakė, kad yra centristas. Tikrai įdomios jo pastabos apie partijas. Tai lyg užšąlančios upės kaita. Liberalizmą jis laikė plaukiojimu per ledonešį nuoširdžiai įsitikinus, kad su problemomis geriau sugyventi, ledo lyčių nestumdyti ir nešokinėti ant jų. Konservatizmą jis laikė dažnais bandymais upę užšaldyti vasarą, o socialdemokratus – poledinės žūklės specialistais.

Liudvikas Narcizas Rasimavičius

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras

Nebuvome su Algimantu Vincu Ulba artimi ir tikrai neteko kasdien bendrauti. Bet ir jis pats nebuvo labai aktyvus ir daugiakalbis. Įdomus dalykas: prieš išrenkant jį į Aukščiausiąją Tarybą, 1990 m. vasario 1 d. Klaipėdos rajono laikraštis „Banga“ straipsnyje „Kupinas minties aruodas“ prognozavo, kad Algimantas „žodžio kišenėje neieško“, bet dėl smulkmenų nešokinės prie mikrofono ar į tribūną – jis ne toks. Prognozavo, kad pasakys tai, kas svarbiausia žemdirbiui, kas kelia nerimą ūkininkui.

Ir tikrai svarbiausia jam buvo žemės ūkis, kaimo reikalai. Algimantas Ulba atėjo iš žemės ūkio, o pastaraisiais metais dirbo ūkio vadovu. Dar kartą peržiūrėjau jo kalbas Aukščiausiojoje Taryboje. Visada kalbėdavo apie žemės ūkį, kaimą. Tai buvo profesionalo pasisakymai.

Česlovas Juršėnas

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras

Puikus žemės ūkio specialistas, signataras, suprasdamas turėtos žemės sugrąžinimo teisėtiems jos savininkams valstybės politikos svarbą, 1994 metų pradžioje pirmą kartą Palangos istorijoje inicijavo ir organizavo Vyriausybės išvažiuojamąjį posėdį žemės grąžinimo klausimais. Pasisekė sumažinti Palangos oro uosto triukšmo apsauginę juostą nuo 2,5 kilometrų iki 600 metrų ir pasiekti, kad kelioms dešimtims pretendentų būtų atkuriamos teisės į turėtą žemę. Surastas finansavimas Kurhauzui ir gatvėms rekonstruoti, su tuometine Vyriausybe sutarta dėl Algimanto Ulbos pasiūlymų kurorto plėtros įgyvendinimo. Tačiau kad išsipildytų daugelis jo minčių, reikėjo laukti net dešimtmetį, kol besikeičiantys politikai suvokė, kad tai, kas buvo pasakyta dar 1993 metais, ir yra tas kelias, kuriuo turime eiti tvarkydami didžiausią Lietuvos kurortą.

Pranas Žeimys

Palangos miesto savivaldybės tarybos narys, buvęs Palangos miesto meras, Lietuvos Respublikos Seimo narys

Sąžiningumas, atsakingumas tėvukui buvo natūralios, tarsi prigimtinės savybės. Nemėgo ir nesuprato smurto, muštynių ir sakydavo: „Geriau su smegenimis darbuotis, nei jėga“. Taip mokiau ir auklėjau ir savo sūnų Arną.

Tėvas visada buvo centristas. Nebuvo kraštutinių pažiūrų. Kaip gyvenime nepuldavo į kraštutinumus, buvo diplomatiškas, taip ir politikoje. Mudu daug diskutuodavome. Tėvas visada sakė: „Reikia ir iš kairės, ir iš dešinės imti viską, kas geriausia. Ir viską reikia sulipdyti. Ne visą laiką jam tas padėjo – centristų nelabai mėgsta...

Gytis Ulba

Sūnus

Algimantas buvo viso mano gyvenimo ypatingas draugas, o mūsų šeima – stebuklas. Turėjau vienintelę šeimą su Algimantu. Žinau, kad Algimanto šeima su Alina irgi buvo labai graži. Per anksti ji išėjo... ir Algimantas labai skaudžiai išgyveno netekties skausmą. Bet toks likimas, manau, kad visi likimo keliai vedė mūsų susitikimo link...

Visada sakiau, kad mudviejų šeima man ir yra kaip stebuklas. Kodėl? Dirbdama advokate savo klientams atstovauju civilinės bylose, neretai – santuokos nutraukimo. Kartais atsiverti bylą ir matai, kaip šeima gyveno, kaip audringai skiriasi... Nesuvokiu ir neįsivaizduoju, kad gyvenant šeimoje galima bartis ir paskui sakyti, jog viskas gerai. Su Algimantu buvo neįmanoma susibarti, nes jis buvo supratingas vyras. Visada jautėme didelę pagarbą vienas kitam.

Marija Ulbienė

Žmona

Kalbėjosi Vilija BUTKUVIENĖ


Paieška

Naujienlaiškis

Žurnalisto pastabos

Karūnuotieji

Covid-19 nesirenka nei pagal amžių,…

Plačiau »

Agnė ADOMAITĖ

Bendraukite su mumis Facebook

Savaitės klausimas

Ar laikotės karantino?