Mirusieji sujungia ir gyvuosius
Kapinės kartais tampa gyvųjų nesutarimų, konfliktų ir net bylinėjimosi priežastimi, bet šį kartą noriu pasidalinti kitokia patirtimi.
Nepažįstu žmonių, kurie tvarko savo artimųjų kapą už to, kuriame prieš keturiasdešimt metų kaimo kapinaitėse palaidojome močiutę, vėliau – mamą ir tėtį. Tuos du kapus skirtingose eilėse skiria gana platus smėlio takas. Nė karto nėra buvę, jog tvarkydami kapą nepažįstami žmonės paliktų bent ruoželį suplūkto smėlio palei mūsiškį. Kas kartą atvažiavusi į kapines ir radusi tvarkingai nugrėbtą mano artimųjų ir kitą kapą skiriantį taką pagalvoju, kad mirusieji sujungia ir gyvuosius. Tikiu, jog tie nepažįstami žmonės jaučia mano geras mintis ir, kai ilgėliau nebuvę pamato taip pat išpurentą tako smėlį, pamąsto, kad nedideli dalykai gali būti reikšmingi.
Birutė VOLUNGEVIČIENĖ
