Mirusieji sujungia ir gyvuosius

Kapinės kartais tampa gyvųjų nesutarimų, konfliktų ir net bylinėjimosi priežastimi, bet šį kartą noriu pasidalinti kitokia patirtimi.

Nepažįstu žmonių, kurie tvarko savo artimųjų kapą už to, kuriame prieš keturiasdešimt metų kaimo kapinaitėse palaidojome močiutę, vėliau – mamą ir tėtį. Tuos du kapus skirtingose eilėse skiria gana platus smėlio takas. Nė karto nėra buvę, jog tvarkydami kapą nepažįstami žmonės paliktų bent ruoželį suplūkto smėlio palei mūsiškį. Kas kartą atvažiavusi į kapines ir radusi tvarkingai nugrėbtą mano artimųjų ir kitą kapą skiriantį taką pagalvoju, kad mirusieji sujungia ir gyvuosius. Tikiu, jog tie nepažįstami žmonės jaučia mano geras mintis ir, kai ilgėliau nebuvę pamato taip pat išpurentą tako smėlį, pamąsto, kad nedideli dalykai gali būti reikšmingi.

Birutė VOLUNGEVIČIENĖ


Taip pat skaitykite:

Justas Ruškys: Gargždai išsineria iš podukros rūbo
Muziejuje – kelionė dramatiškais partizanų takais
Gargždų gimtadienyje – automobilių paroda
Pašto kasdienybė: nuo keistų dėžučių iki laukiančių skaitytojų
Koronavirusas iš rajono dar neatsitraukė:  išlikite budrūs, atlikite testus
Medis – ne skelbimų lenta
Girkališkė į šventę atėjo su Cibute
Gargždų autobusų stotis stebins cilindro forma

Paieška

Naujienlaiškis

Žurnalisto pastabos

Supratimo: žmogui ir paukščiui

Ryšys su gamtos pasauliu mums…

Plačiau »

Virginija LAPIENĖ

Bendraukite su mumis Facebook