Parymojimas ant šluotų

Keistai skandalinga Lietuvos savaitė, turbūt taip būtų galima pavadinti paskutines praėjusias dienas. Ko tik nebuvo ir ko tik negirdėjom? „Grigeo“ nuotekom užterštos marios ir pajūris, pagrobta, bet nepagrobta (kaip paaiškėjo) mergaitė Vilniuje, mandagiai supykęs prezidentas ir visiškai suįžūlėjusi Vyriausybė ir Seimas. Pagaliau karingai nusiteikęs ir susipriešinęs mūsų žemiškasis pasaulis. Vien Trampo su Iranu bauginanti tyla verčia nerimastingai sekti pasaulio įvykius. Bet labiausiai rūpi, kas vyksta šalia mūsų.

O įspūdis toks, lyg šalies tvarka ėmė ir perėjo į pačių piliečių rankas. Jeigu klaipėdiečiai nebūtų atkakliai kėlę triukšmą ir savarankiškai ieškoję tvyrančios smarvės šaltinio, visiems kitiems būtų buvę gerai. Įmonė nieko neužuodžia, aplinkosaugininkai išvis praradę ir uoslę, ir regą. Tad kas belieka? Tik patys žmonės. Ką gi, skęstančiųjų gelbėjimas tikrai lieka pačių skęstančiųjų reikalas. O kai jau triukšmingai sukyla žiniasklaida, tuomet visi pamato, sukrunta ir puola ieškoti kaltų. Toliau jau įsijungia įprastinis lietuviškas scenarijus. Prasideda spėlionių žaidimas: ras-neras. Neras neras, nes po didelio triukšmo paprastai kaltųjų ima mažėti, galiausiai jų ratas visai susitraukia ir tyliai nunyksta. Kažkas liepė, bet tas jau nedirba, anam pasakė, bet jo jau čia nėra, tas norėjo, bet negalėjo... Mūsuose tik taip.

O kad Lietuva šiukšlėja ir smirdi, tai nenuneigiama. Pakelėse, kiemuose plyti ištisi atliekų aruodai: atidaryti langą ir išsviesti laukan išgertą butelį – daugiabučių kasdienybė, išversti šiukšlių dėžę – maloni jaunimo pramoga, miške iškratyti senas padangas – vairuotojų pomėgis. Savo privačius kiemus uoliai prižiūrime, bet už jų – lyg ne mūsų būtų. Daugiabučiuose gyvenantiems dar kita problema – kiemas bendras, tvarkymas samdomas. O tie tvarkytojai, kuriems algą mokame, darbui samdome, tokie suvargę, kad net žiūrėti gaila. Ar jau visai dirbančiųjų pristigom? Nori žmoneliai prie pensijos prisidurti? Noras gerbtinas, bet galimybes irgi reikia realiai įvertinti. Atitursena rytmetį narsiai mojuodami šluotomis, susirenka butelius, patikrina konteinerių turinį, o paskui lyg tai tvarko kiemą. Truputį pašluoja, truputį pagrėbia, ant šluotų parymo, žiūrėk, jau ir pietūs. Pamačius, atrodo, kruta, dirba, tik rezultatas nepastebimas. Tačiau jie ne kokie savanoriai, už jų – tarnyba, tad atsakomybė jai.

Neseniai teko pravažiuoti pro vieną gražiausių Lietuvos vietovių – Nemuno atodangą ties Birštonu. Nuostabus vaizdas – nuo didžiulio skardžio atsiveriančios upės lankstas, rami Nemuno – upių tėvo – tėkmė. Privažiuoti paprasta, aikštelė yra, bet... nė vienos šiukšlių dėžės, tai visas skardis nusėtas popieriais popierėliais, pagal visokią paskirtį panaudotais. Matyt, laukta sniego, užsnigs ir nesimatys, o sniego šįmet nėra, tai ir bado šiukšlės akis. Toks įspūdis, jog nėra šeimininko, bet kažkam tuo rūpintis priklauso, kitaip tariant, į pareigas įeina. Žodis „pareiga“ apskritai į užmarštį traukiasi. Užtat kaip garsiai skamba žodžiai: plėtra, nauda, pelnas. Kiek naujų judėjimų išdygsta, kad ir garsusis # Me Too.

Tai tapo tiek populiaru, ypač meno pasaulyje, kad jau nė vienas didesnis renginys be to neapsieina. Įspūdis toks, lyg visos kino žvaigždės nučiupinėtos kaip senos lėlės. Viena apkabinta prieš dvidešimt metų, kitą prieš penkiolika bandyta pabučiuoti, į trečią vėlgi vaikystėje kažkoks dėdė nederamai pažvelgė. Paklauskit kokią buvusią seną kolūkio melžėją, ar pirmininkas nemėgino jos apkabinti. Sakys, buvo, bet kaip liuobiau šūdina ranka, tai paskui ir artyn bijojo prieiti. Va, taip.

Be visa kita vėl pajudintas ir mokyklų reikalas, prabilta apie švietimo situaciją, kuri – tai ne tik algų kėlimas, bet ir ugdymo procesas, jo esmė, kokybė. Sakysim, ir vėl, kažkokia nesibaigianti tautos giesmė. Tai mokytojų per daug, tai mokyklų, tai vadovėliai prasti, tai mokytojai seni. Auditoriai tikrina, rašo, bet viskas, kaip visada, nugula į stalčius. Pajudinti švietimą, tai kaip lokį į bityną įleisti. Daug erzelio, lakstymo, triukšmo ir maža naudos. Tebeklesti ir ta pati praktika, jeigu nedidelę mokyklėlę puola renovuoti, žinokit, jai galas, uždarys greit. Pavyzdžių ir mūsų rajone pakanka.

Atrodo, tiek darbo mūsų valstybėje, tiek dirbančiųjų, bet kad jie, kaip tie kiemų tvarkytojai, rymo ant šluotų, ir tiek. Gal šluotas atimti reikia?

Dalia DAUGĖLIENĖ

Gargždiškė


Paieška

Naujienlaiškis

Žurnalisto pastabos

Karūnuotieji

Covid-19 nesirenka nei pagal amžių,…

Plačiau »

Agnė ADOMAITĖ

Bendraukite su mumis Facebook

Savaitės klausimas

Ar laikotės karantino?