Pomėgis

Elektriniais dviračiais vyrai lenktyniauja su vėju


Išrasti dviračio jau neįmanoma, tačiau patobulinti, jei turi žinių ir nestokoji entuziazmo, vis dar yra galimybių. Gargždiškiai Vytautas Papievis ir Justinas Telšinskas, buvę bendradarbiai, lenktyniaudami su vėju, tačiau neeikvodami jėgų, elektriniais pačių sukonstruotais dviračiais įrieda net į kalnus. Dviračių tobulintojai sutiko papasakoti apie savo kūrinius.


1250 Lt – ne į balą


„Klaipėdoje vykusioje parodoje kinų dviračių gamintojai prieš kelerius metus reklamavo dviračių ratus, kuriuose įmontuotas variklis. Tada kilo mintis įsigyti tokį ratą ir juo pakeisti įprastą“, – elektrinio dviračio kūrybos procesą prisiminė V. Papievis. Pirkinys, kainavęs 1250 Lt, garaže neužsigulėjo, bemat buvo įmontuotas į anksčiau labai populiarų Šiaulių dviračių gamyklos pagamintą sulankstomą dviratį. Pritaikęs akumuliatorius, atvedęs laidu maitinimą, vyriškis išbandė patobulintą dviratį ir liko patenkintas. „Anksčiau į Gargždų kalną nuo Minijos tilto mindavau taip, kad net pedalai tratėdavo, o dabar pats dviratis paspaudus vieną mygtuką įvaro į pačią Savivaldybės aikštę, – džiaugėsi elektrinio dviračio privalumu V. Papievis. – Žinoma, galiu juo važiuoti ir mindamas pedalus, kaip ir paprastu dviračiu.“


Važinėjosi ir Klaipėdoje


Didesnius atstumus gargždiškis įveikia automobiliu, bet į turgų, parduotuvę ar pas draugus dažniausiai keliauja elektriniu dviračiu. Per dvejus metus vyriškis nemindamas arba kada ne kada pamankštindamas sąnarius nuriedėjo 500 kilometrų. Įkrauti dviračio akumuliatorius reikia kas 30 kilometrų. Elektriniu dviračiu, kuris gali išvystyti 25 km per valandą greitį, dažniausiai V. Papievis važinėjasi Gargžduose, tačiau vasarą juo riedėjo sausakimšomis Klaipėdos gatvėmis. „Į Jūros šventę važiavau automobiliu, bet bagažinėje vežiausi savo sulankstomą dviratį. Atsidariau bagažinę, išsikėliau dviračio dalis, sujungiau varžtu, prijungiau akumuliatorius, ir pirmyn. Be vargo nuvažiavau į senąjį turgų, į prieplauką, paskui į miesto centrą. Nuriedėjau 9 kilometrus – visą šventę pamačiau“, – pasakojo gargždiškis.


Apie pirmąjį – su meile


V. Papievio elektrinis dviratis dažnai patraukia praeivių dėmesį, tačiau iki šiol vyriškis prisimena pirmą savo gyvenime dviratį, kurį tėtis nusipirko, kai šeima gyveno tremtyje Rusijoje. „Atrodo, tas dviratis vadinosi „Zifas“. Man tėvelis duodavo jį nuplauti, pareguliuoti, sutepti, žiemai paruošti. Iki pat tarnavimo armijoje juo rūpinausi. Dviračių tada buvo mažai, tad dažnai vaikai prašydavo, kad leisčiau pavažiuoti. Panašiai 1956 m. Rusijoje parduotuvėje atsirado 1 arklio galios varikliukų, kainavusių 50 rublių. Kai tėtis nupirko tokį varikliuką, įmontavau į kitą dviratį. Abu su tėčiu tuo dviračiu važinėjome Rusijoje, o tėtis dar ir grįžęs į Lietuvą, vėliau mano brolis“, – prisiminė gargždiškis.


Rusijoje pagamintas dviratis pasirodė esąs ilgaamžis, o viena detalė, vadinama šakė, tarnauja naujajame V. Papievio kūrinyje – elektriniame dviratyje.


Nuo jaunystės – technika


J. Telšinsko garažas, jei galėtų, daug įdomybių papasakotų ne tik apie čia stovintį triratį, 4 elektrinius dviračius, dar vieną nebaigtą, bet ir apie jų šeimininką, nuo jaunystės pametusį galvą dėl technikos. Dalyvaudamas autokroso varžybose vyriškis yra išmaišęs Pabaltijį ir buvusią Sovietų Sąjungą, tapęs IX Lietuvos spartakiados ir Lietuvos čempionu bagių klasėje, pelnęs daug prizų. Dabar gargždiškis laisvalaikiu tobulina dviračius ir triračius.


„Pirmiausia sukonstravau triratį. Jis važiuodavo 40 kilometrų per valandą greičiu. Bet netrukus atsirado naujos technologijos, ir pradėjau vėl sukti galvą, ką galėčiau sukonstruoti“, – šypsojosi pašnekovas. Įsigijęs naudotą elektrinį motorolerį, išėmęs nereikalingas dalis, sukūrė dar vieną modelį. Tas, kuriuo važiuojantį J. Telšinską galima sutikti šiuo metu, – penktasis jo patobulintas modelis. Niekur nedingo ir ankstesnieji. Jie garbingai stovi garaže.


„Bėda, kad teturiu vienus akumuliatorius, nes jie brangūs. Gerų akumuliatorių be 1600 Lt nenupirksi. Tad iš vieno dviračio imu, į kitą dedu. Tais dviračiais važinėjasi ir mano anūkai Lukas ir Ernestas. Ypač jiems patiko galiniais ratais varomas dviratis, bet kai pradėjo „saulutes“ daryti, supratau, kad vis dėlto geriau priekiniais varomas“, – šypsojosi vyriškis.


Jeigu ne brangios detalės, J. Telšinsko sukonstruoti triračiai ir dviračiai nebetilptų garaže. „Vien ratas kainuoja 800–1500 Lt. Visos detalės dviračiui – apie 3000 Lt. Jų galima gauti Vilniuje „Miromax“ parduotuvėje. Apie kainas šeimoje kalbame ne per daugiausia. Kai žmonai pasakau, kad vėl pirksiu ratą, ji sako pirksianti televizorių. Ratą aš jau turiu, o televizoriaus dar nemačiau“, – žarstė humorą pašnekovas.


Malonu ir konstruoti, ir važiuoti


Diena J. Telšinskui dažnai būna per trumpa, kai įsijaučia į technikos subtilybes. „Žmona šaukia vakarienės, o aš galvoju, kam ta vakarienė, kai dar tiek darbo turiu. Kad galėčiau ramiai atsidėti pomėgiui, pirmiausia stengiuosi atlikti būtinus darbus namuose“, – sakė vyriškis.


J. Telšinskas prisipažino, kad turėdamas elektrinį dviratį sutaupys kuro, tačiau akyse šokinėjantys velniukai išduoda, kad pirmiausia ne dėl to kasdien pasineria į detalių pasaulį. Malonumą jam teikia ir konstravimas, ir važiavimas. „Į darbą važiuoju automobiliu, bet po darbo ir savaitgaliais – dviračiu. Jei elektrinio dviračio greitis viršija 25 km/val., jis prilyginamas mopedui. Su 60 voltų akumuliatoriumi tokiu dviračiu galima važiuoti ir 70 km/val. greičiu. Smagu lėkti su vėjeliu, kai į tave gatvėje atsisuka“, – sakė gargždiškis.


Išbandyti J. Telšinsko dviračius ir triračius norėjo ne vienas. Tačiau nepatyrusiam vairuotojui kelionė triračiu gali baigtis pirmame posūkyje. „Kartą giminaitis prie namų paprašė pasivažinėti. Ne nepajuto, kaip atsidūrė ką tik pasodintose braškėse“, – juokėsi dviračių ir triračių konstruktorius.


Laima ŠVEISTRYTĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių