Poreikis mąstyti – prarastas

Istorikas Timotis Snyderis (Timothy Snyder) matydamas, kokiame virtualios realybės ir socialinių tinklų sukurtame burbule daugelis gyvena, savo knygoje „Apie tironiją“ perspėja: „Atsižadėti faktų, reiškia atsižadėti laisvės. Jei nėra nieko teisinga, tuomet niekas negali kritikuoti valdžios, nes nėra pagrindo, kuriuo remiantis tai galima padaryti. Jei nėra nieko teisinga, tuomet viskas tėra reginys.“

Ar tai neprimena mūsų situacijos? Kai pasidairai po savo kiemą, tai vėl kyla natūralus klausimas – o ką mes darome savo visuomenėje, kad ją sutelktume realiai, o ne tik skambiais šūkiais? Priešrinkiminis laikotarpis parodė, kad mes stokojame ambicijos ir valstybės ateities vizijos, o deklaruojami siekiai yra labai trumpos distancijos bėgimui.

Ar susimąstėme kada nors, kodėl taip atsitiko? Juk prieš trisdešimt metų visi turėjome vieną bendrą siekį – atkurti Nepriklausomą valstybę, atgauti laisvę veikti ir kurti, vėl tapti Europos ir pasaulio dalimi, iš kurio prieš pusšimtį metų buvome išplėšti jėga. Bet kartu su laisve veikti gavome ir atsakomybės naštą, kuri trukdo, kai pradedi galvoti, kad jau esi nusipelnęs „gyventi geriau“.

Gal tada ir įvyko daugelio pasąmonėje lūžis, kai bandydami bėgti nuo tokių nepatogių mūsų gyvenimui dalykų, kaip atsakomybė ir pareiga, tiesiog delegavome tą atsakomybę dosniai pažadus dalijantiesiems, o patys savanoriškai ir paklusniai panirome į iškreiptų reginių pasaulį. O gal niekam tų elementarių laisvių jau ir nereikia?

Krizė tarnauja ir politikų galių išplėtimui mūsų tyliu pritarimu. Mes savo tyliu pritarimu vis daugiau ir daugiau pilietinių laisvių atiduodame politikams. Kartais pagalvoju, kad daugeliui turėjo būti sukrėtimas matant, kaip pačiame Europos viduryje Vengrijos parlamentas ministrui pirmininkui Viktorui Orbanui suteikė įgaliojimus vyriausybei šalį valdyti dekretais. Deja, bet instinktas, kad reikia ginti savo teises ir laisves iki šiol duotas minimaliam kiekiui žmonių. Visuomenė perdėm pasyviai žiūri į jų laisvės ribojimus ir pasiduoda politikų viešųjų ryšių akcijoms, kurie visus laiko įtampoje ir tuo pačiu gelbėja ir paguodžia, padalindami iš mūsų visų pinigų jiems labdarą.

Man rodos, kad mes nusikėlėme į kažkokių kaimynų pasakų pasaulį. Juk lietuvių tautosakoje visada dominavo naratyvas, kad viskas uždirbama ir pasiekiama sunkiu darbu. O dabar mūsų gyvenimo poreikių vyraujantis motyvas yra staltiesė, kurią išskleidus stalas nusikloja; auksinė žuvelė, kuri pildo visų norus; trys broliai milžinai, kur iššoka iš skrynios ir vykdo visus tavo nurodymus ir, aišku, pilnas jėgų jaunuolis, kuris tik drybso ant pečiaus ir vargo nemato. Mūsų dalis visuomenės prarado poreikį mąstyti, svajoti ir kurti. Elitas ir toliau tyli, o politikams yra labai patogus žmogus, kuris tik valgo, miega, geria, bumba ir dauginasi. Mes grįžtame į tą sovietinę epochą, kur niekas nebetikėjo niekuo. Mes prarandame pagarbą sau ir aplinkiniams, nematome prasmės demokratinio pasaulio normų laikymesi. Politikai kuo toliau, tuo aktyviau skatina primityviausių norų išvešėjimą, kurie iš pagrindų griauna mūsų 30 metų augintą demokratinę santvarką. Toks įspūdis, kad sparčiu žingsniu bandome suktis į valstybinį kapitalizmą. Mes vieninteliai Europos Sąjungoje entuziastingai sutikome Kinijos pasvarstymus prailginti savaitgalį iki 2,5 dienos ir puolėme diskutuoti, kaip ir kada juos jau galime turėti. Politikai entuziastingai pritarė ir pasiūlė, kad valstybė galėtų pasamdyti daugiau darbuotojų ir taip spręsti efektyvumo klausimą. O naratyvas „šitoje situacijoje labai svarbu, kad turėtume kuo daugiau valstybės mūsų gyvenime“ pastaraisiais metais jau tampa dominuojančia gaida. Ir niekam tai nekelia klausimo, kaip tai yra suderinama su pilietinės visuomenės ir rinkos principais?

Mes jau pradedame pamiršti, kad tikrasis demokratijos pamatas yra pilietinė visuomenė. Geriau nei čekų šviesulys Vaclavas Havelas ir negalėtum pasakyti: „Nereikia būti ekonomistu, kad suprastum: pilietinė visuomenė pati moka už save. Kai viskas apmokama iš valstybės biudžeto, reikia surinkti daugiau mokesčių ir didžiulės pinigų sumos tiems mokesčiams administruoti. Kai mokesčių sistema skatina labdarą, labdarai skiriama daugiau lėšų nei tada, kai labdaros akcijas apsiima vykdyti valstybė. Ir net be mokesčių privilegijų pilietinė visuomenė imasi savo labdaros iniciatyvų.

Tačiau pagrindinis pilietinės visuomenės aspektas, kad ji leidžia žmonėms realizuoti save. Žmonės nėra vien gamintojai, verslininkai ar vartotojai. Jie – ir tai veikiausiai pagrindinė jų savybė – yra būtybės, kurioms reikalinga panašių būtybių draugija. Žmonės trokšta įvairių santalkos, bendradarbiavimo pavidalų, jie nori daryti įtaką pasauliui, kuriame gyvena. Taip pat žmonės trokšta pripažinimo už tai, ką jie daro savo aplinkai. Pilietinė visuomenė – tai vienas iš pagrindinių būdų, kurių dėka žmogaus prigimtis gali būti pilnutinai išskleista. Pilietinės visuomenės priešai tai supranta – ir tai stiprina jų opoziciją“. Pagalvokime ir gal pagaliau laikas išnirti iš tų reginių pasaulio....

Robertas DARGIS,

Lietuvos pramonininkų konfederacijos eksprezidentas


Taip pat skaitykite:

Rinkimų drama baigėsi P. Gražulio pergale:  R. Petrauskienė sustoti neketina
Panaudotoms žvakidėms – specialūs konteineriai kapinėse
Pertekliniai ženklai prie įstaigų
Jaunieji gargždiškiai – II lygos nugalėtojai
Lietuvos vyrų tinklinio čempionate – setas su 70 taškų
Veiviržėniškės gėlės – įvairioms progoms
Apdraudusieji ūkinius gyvūnus gali susigrąžinti dalį išlaidų
Kai išgyveni tai pats, – į ligą žiūri kitomis akimis
Džiaugiuosi, kad mečiau, ir raginu tave padaryti tą patį
Konsultavimo paslaugos kaime –  abipusė nauda

Paieška

Naujienlaiškis

Žurnalisto pastabos

Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi?

Seimo rinkimų antrojo turo Klaipėdos…

Plačiau »

Bendraukite su mumis Facebook