Žurnalisto pastabos
Pro pirštus
Sako, du kartus ton pačion upėn niekada neįbrisi. Tačiau mitų griovėjų esama, ir jei apsižvalgai – čia pat po nosimi. Tik pasisuk, ir, rodos, pats niekada nesugebėtum, net ir nesugalvotum savo kieme susikalti suolo už puspenkto tūkstančio ar už milijoną litų į blogąją pusę nuremontuoti tilto. Matyt, pastaruoju metu tiesiog neliko nieko neįmanomo.
Dar nespėjus nuslopti skandalui dėl garsiųjų Klaipėdos gatvės suoliukų, auksine mediena pakvipo beveik įkurtuves švenčiančioje Tūkstantmečio aikštėje. Išties dauguma praeivių, stebėdami aikštės kontūrus, neturi prie ko prikibti. Na, milijonas, tai milijonas. Pas mus įprasta, kad bet kokių rimtesnių darbų be šešių nulių neprasuksi. Tačiau bambantieji vis tiek negali suprasti, kaip antrą kartą nepabijota kosminių kainų? Lyg ne tie patys prieš beveik ketverius metus būtų miestui „aksesuarus“ užsakę, lyg nežinotų, kaip penkiatūkstantiniai suoliukai buvo sutikti anąkart. Juolab kad ir gražias deklaracijas apie nerūdijantį ispanišką metalą ir nenusidėvinčią medieną išsklaidė vos, berods, po metų Klaipėdos gatvėje pasirodę suoliukų dažytojai. Šį kartą vėl nukakta į Pietus – viena lietuvių įmonė „krėslus“ gargždiškiams parūpino tiesiai iš Italijos. Mat googl’indami aikštės projektuotojai internete išrinko tokius ir ne kitokius. Tiesa, negarantuoju, kad paveikslėlį pamatęs vietinis verslininkas būtų nuo konstrukcijų sudėtingumo „atšokęs“ ir atsisakęs gaminti. Turbūt tai padarytų dar bent perpus pigiau, o sukdamas varžtus įvertintų ir viską atlupinėti mėgstančią lietuvišką liaudį. Bet, kaip aiškina darbų kontrolieriai, projektas yra šventas dalykas, ir jei dizaineriai „papiešė“ tokius statinius, tokius ir reikia statyti. Taip, kaip nubraižyta. Nesvarbu, kad akyli pacientai bei medikai jau spėjo sunerimti, kodėl keli suolai kaktomuša atsukti ligoninės langų pusėn, ir vietoje gamtovaizdžio prisėdusysis norom nenorom taps kažkieno konsultacijos pas gydytoją liudininku. Bet jeigu taip projekte nupiešta, matyt, taip ir turi būti. Be to, esą sutvarkytoje aikštėje juk ne gamta grožėtis reikia, o prisėsti, pailsėti ir eiti toliau. Gaila, to dar negirdėjo viena pašnekovė, klaususi, ar septyniolika suoliukų aikštėje statyti tam, kad joje galėtų vykti šventės. Naiviai tikėkimės, kad tas „made in Italy“ sulaikys ir norinčiuosius įsiamžinti. Be to, aikštei apželdinti šį kartą skirta daugiau nei suoliukams – 67 tūkstančiai litų. Tad bent jau gėlynų dirbtinai kurti neteks.
Žinoma, liežuviu projektuoti kiekvienas gudrus. Po laiko pamokyti ar pakonsultuoti, prisidengiant fraze „visą gyvenimą dirbau statybininku“ – dar lengviau. Tačiau kad kairė nežino, ką daro dešinė, akivaizdu. Aklai vadovaujantis popierizmu įvertinti praktiškumą turbūt nelieka kada. O ir laidomas kritikos strėles gaudyti tenka ne visai tiems, kurių parašai praėjusiais metais gulė ant darbus palaiminančių dokumentų.
Tačiau yra ir pagirtinų pavyzdžių. Po straipsnio apie gyventojų lūkesčių netenkinančio tilto per Miniją remontą buvęs Statybos ir kelių priežiūros skyriaus vedėjas Rimantas Bogdžiūnas pats atsiliepė, jog sąlygas tilto rekonstrukcijai išdavė jis, ir nurodė į sprendinius įtraukti pėsčiųjų ir dviračių takus. Būtent tokią tilto viziją daug metų regėję Maciuičių, Kalniškės, Ežaičių bei Vėžaičių gyventojai šiandien jaučiasi lyg toje dainoje – „Atsimerki vieną rytą ir dairaisi, ar čia juoktis, ar čia verkt…“ Iš investuoto į remontą milijono žmonės gavo tik tuos jo nulius, mat buvusio valdininko pasirašytos sąlygos neįvykdytos. Projekto užsakovai gūžčioja pečiais, rajono vadovai kone raudonuoja, bet šaukštai vis tiek popiet – tilto įkurtuvės laukia už poros savaičių. Kas, kad dabar pusmečio darbas pasirodys buvęs kone savavališkos statybos. Užtat Automobilių kelių direkcijos skirtas milijonas išleistas ir kito greit nebus.
Paguodžia šiose dviejose istorijose nebent tai, kad statybose vis dėlto dirba ne robotai ir kartkartėmis klaidų ištaisoma. Priešingu atveju vadovaujantis projektu į ligoninę pėsčiuosius būtų vedęs akmenimis grįstas takelis. Krypuodamas, žiūrėk, tikrai visais septyniolika suoliukų ir pasinaudotum. Laimei, bent ši nesąmonė kažkam laiku atvėrė akis. Vadinasi, ir „perbraižyti“ galima, ir viltis gyva – gal trečiąkart pagaliau bus pasitelkta daugiau logikos.
Jolanta VENSKUTĖ
