Pomėgis gaminti užaugino Gargžduose „Sočią lapę“
Jokios magijos, tik didelis noras, pastangos, darbas, kantrybė, užsispyrimas, pasitikėjimas ir artimiausių žmonių palaikymas jaunai verslininkei Skaistei JOCIENEI lėmė sėkmę. Pomėgį gaminti maistą ji ryžosi paversti darbu, o samdomą darbą iškeitė į nepažįstamą verslą. Prieš trejus metus ji Gargžduose atidarė kavinę „Soti lapė“, o neseniai ją perkėlė į erdvesnes patalpas prie Gargždų turgaus ir į komandą priėmė naujų darbuotojų.
Degustatoriai – namuose
„Nei virėjų, nei kepėjų, nei virtuvės šefų mano giminėje nėra. Visada mėgau gaminti, eksperimentuoti virtuvėje, o laukdamasi dukrytės tam radau daugiau laiko. Prieš tai penkerius metus dirbau įmonėje „Telia“. Darbas sekėsi, turėjau 15-os, o vienu metu 18-os žmonių, kuriuos pati ir atsirinkau, komandą. Įmonėje įgijau daug vertingos patirties, pažinau daug gerų žmonių, beje, ten susipažinau ir su savo vyru“, – šypsodamasi pasakojo Skaistė. Ir vyras, ir mama matė, kad Skaistė darbe savęs nerealizuoja, kad jai kažko trūksta. Nors nebuvo lengva apsispręsti, ar po dekreto grįžti į garantuotą darbo vietą, Skaistė nė karto nepasigailėjo kardinalių savo gyvenimo pokyčių. Naujoves mėgstanti ir išbandymų nebijanti moteris, palaikoma artimųjų, nėrė į nepažįstamą iki tol maitinimo verslą.
Viskas prasidėjo nuo vieno kąsnio sumuštinių viename gimtadienyje. „Apžiūrėjau sumuštinių padėklus, kas ir kaip sudėta, pamaniau, kad ir aš galiu sukurti, kad tai nėra labai sudėtinga. Po kurio laiko pabandžiau pagaminti vieną užkandį, antrą, trečią… Buvo vaikų gimtadieniai – pavaišinau svečius, tada jie paprašė savo vaikų gimtadieniams, ir užsisuko tas ratelis. Pomėgis tapo darbu“, – verslo idėjos pradžią prisiminė Skaistė. Degustatorių namuose pakanka – vyras Donatas ir dukrytės – 10 metų Gabija ir 4 metukų Viltė. Skaistė sakė jų padedama net sukūrusi vaikams skirtų užkandžių rinkinį, nes dukrytės geriausiai gali įvertinti, kas patinka vaikams.
Ne iš šaldytos produkcijos
Prieš trejus metus S. Jocienė Gargžduose atidarė kavinę „Soti lapė“. Pasak Skaistės, verslo pradžia buvo labai sunki. „Žmonės bijo keisti, eksperimentuoti, ateiti paragauti. Kai įsikūrėme Minijos gatvėje, buvo labai mažai klientų. Tačiau mūsų vieno kąsnio sumuštinių jau buvo ragavę klaipėdiškiai, reklama ėjo iš lūpų į lūpas ir sklido feisbuke“, – pasakojo verslininkė ir pripažino, kad atsistotų ant kojų, užtruko trejus nelengvus, daug pastangų pareikalavusius metus. Iš pradžių samdė tik vieną darbuotoją, nes nebuvo klientų, tačiau po kurio laiko žmonės įvertino „Sočios lapės“ šviežią ir gardų maistą. „Užkandžių receptūros mano sukurtos. Tam prireikė ne vienų metų, daug žinių ir supratimo, juk turi suvokti ingredientų dermę. Receptūros sudarytos pagal technologines korteles. Be vieno kąsnio sumuštinių, yra dar kitų rinkinių, vienas vadinasi „Sotusis“. Jį pagaminti užtrunkame iki 4 val. Pačios darome čeburekų, kibinų, bandelių, tortilijų tešlą, gal todėl klientai įvertina, kad mūsų maistas ne iš šaldytos produkcijos pagamintas, o šviežias“, – svarstė jauna verslininkė. „Sočios lapės“ pietų valgiaraštyje – aštuoni patiekalai, didžiajame – kelis kartus daugiau. Ką pavalgyti šioje kavinėje rastų ir vegetarai, tik veganų poreikių kol kas negali patenkinti.
Vos spėja suktis
Sunkiausia, pasak Skaistės, ko gero, praeityje, kai buvo daug nežinomybės, trūko patirties ir klientų. Pradėjusi „Sočioje lapėje“ gaminti dviese, po kurio laiko priėmė dar vieną darbuotoją. Kai įsikūrė buvusio „Auksinio liūto“ patalpose prie Gargždų turgaus, komandoje jau buvo šešiese, nes klientų daugėja – dabar per dieną pamaitina 300.
Darbuotojų paieškos verslininkei – nemenkas galvos skausmas. Darbo pasiūlymu feisbuke susidomėjo 15 žmonių, iš kurių Skaistė atsirinko du, o tada kreipėsi į Užimtumo tarnybą: „Baisu, kas darosi, žmonės ateina tik dėl to, kad užsidėtų pliusiuką, jog dalyvavo darbo pokalbyje, ir galėtų toliau sėdėti namuose ir gauti išmokas. Tokių, mano nuomone, 80 procentų.“ Vis dėlto komandą subūrė, bet dabar reikia dar vieno virėjo.
Skaistė svajoja drąsiai – ateityje jos verslas augs ir tobulės. Ji labai džiaugiasi darbuotojomis, su kuriomis pradėjo savo veiklą, ir naujomis: „Man smagu, kad jos visos skirtingo amžiaus, patirčių, būdo. Man įdomu su jomis bendrauti, kartu mokytis. Ir jos mane gali pamokyti, o aš mokau, ko tikiuosi iš jų. Dar man svarbu, kad darbuotojai gerai jaustųsi.“ Moteris pastebėjo, kad naujos darbuotojos labai nustebo, jog Skaistė irgi dirba virtuvėje. Komanda įsitikino, kad direktorė neskirsto darbų į juodus ir baltus: jei reikia tualetą išplauti – išplaus, reikia stalą pavalyti – pavalys, reikia kepsnį iškepti – iškeps. „Direktorė esu tik popieriuje, o čia esu viskas, ko iš manęs reikia“, – apibendrino Skaistė. Ji nuolat bendrauja su klientais, kurie turi pageidavimų, pastebėjimų, į kuriuos verslininkė nenumoja ranka, atvirkščiai, stengiasi sužinoti, ko „Sočioje lapėje“ trūksta, jei žmogus, peržiūrėjęs valgiaraštį, atsistoja ir išeina.
Klausimai dėl pavadinimo
„Daug kas klausia, ar turime ką bendro su kavine „Sotus vilkas“. Tikrai ne, net savininko nepažįstu. Panašu nebent tai, kad ir pas mus labai didelės porcijos. Geriau žmogus tegu persivalgo, bet nelieka alkanas“, – šypsojosi Skaistė, paklausta apie kavinės pavadinimą. Vaikystėje pirmą kartą perskaityto Antuano de Sent Egziuperi „Mažojo princo“ personažas Lapė neatsitiktinai tapo jos kavinės pavadinimo dalimi. „Esu tą knygą skaičiusi daugiau nei dešimt kartų. Vaikas skaičiau kaip pasaką, o dabar suprantu kitaip, skaitau su giliomis mintimis, su giliomis prasmėmis“, – prisipažino Skaistė, „Mažąjį princą“ nupirkusi ir dukrai. Kavinę verslininkė norėjo pavadinti „Lapė snapė“, bet Registrų centre tokiu pavadinimu įmonė jau buvo užregistruota, tad jai pasiūlė rinktis arba sočią, arba auksinę lapę. Kadangi Gargžduose jau buvo „Auksinis liūtas“, pasirinko „Sočią lapę“.
Didesnis galvosūkis už kavinės pavadinimą prieš trejus metus buvo jos vieta. Šiūpariuose prieš 6 metus su šeima įsikūrusi Skaistė su šypsena prisimena savo persikraustymą iš uostamiesčio, kur gyveno 10 metų: „Buvau labai kategoriškai nusiteikusi ir ilgą laiką galvojau, kad atsikraustysime, kažkiek pagyvensime kaime, ir perkalbėsiu vyrą grįžti į Klaipėdą. Bet prasidėjo karantinas, gimė mažoji dukrytė, turėjome galimybę nevaržomai išeiti be kaukių į kiemą, gryną orą, vietos pasivaikščiojimams ir man po truputį pradėjo patikti.“ Išankstinį nusistatymą, kad čia ilgai negyvens, todėl nėra ko pratintis ir prie Gargždų, padėjo pakeisti pažintis su Gargždų gatvelėmis ir žmonėmis. Dėl atstumo nuo namų buvo nuspręsta kavinę atidaryti Gargžduose, o ne Klaipėdoje. „Nė karto nesigailėjau pasirinkusi Gargždus. Pažinau daug įvairių žmonių – esu labai bendraujanti, man reikia visus pakalbinti, paklausti, kaip sekasi, ir esu laiminga, kad esu Gargžduose. Dabar atrodo, kad čia ir turėjau būti visą laiką“, – atvirai pasakojo Skaistė, kilusi nuo Pagėgių, nuo Nemuno.
Laima ŠVEISTRYTĖ
Autorės nuotr.
